EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Valdovų rūmų atidarymo išvakarėse

Liucija Armonaitė

Iki iškilmingo Lietuvos tūkstantmečio minėjimo vieno svarbiausių akcentų – atkurtų Valdovų rūmų atidarymo – liko vos pusmetis.

Įsisukę į kasdienybės rūpesčius, regis, nė nepajutome, kaip pradėjome priešpaskutinę metų savaitę. Tuoj įžengsime į 2009-uosius – Lietuvos tūkstantmečio, skaičiuojamo nuo pirmo žinomo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, metus.

Iki Liepos 6-osios, Lietuvos valstybės (karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos, kai vyks pagrindiniai jubiliejinių metų renginiai, liko mažiau nei du šimtai dienų. Beje, į mūsų šalies istorijai ir kultūrai svarbių įvykių eilę bus įrašyta ir 2009 metų sausio 1-oji. Tądien kaip savarankiška institucija pradės veikti naujas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Muziejaus direktoriumi tapo Kultūros ministerijos skelbtą konkursą laimėjęs dr. Vydas Dolinskas, iki šiol vadovavęs Lietuvos dailės muziejaus Valdovų rūmų filialui.

Iškalbinga istorija

Renesansinis XVI a. koklis su Lietuvos valstybės heraldiniu ženklu – Vyčiu.
V. Abramausko nuotr.[1]

Prieš dvidešimt metų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai, kilo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių senosios rezidencijos atkūrimo idėja. Jauna, tik ką nepriklausomybę atgavusi Lietuva, remdamasi Lenkijos, Vokietijos, Italijos ir kitų Europos valstybių patirtimi, siekė atstatyti okupacinių kariuomenių ne kartą griautus ir prieš 200 metų Rusijos imperijos administracijos iniciatyva su žeme sulygintus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus.

Žemė išsaugojo valstybės istorinę atmintį. Turtingame, vietomis net iki aštuonių metrų gylio kultūriniame sluoksnyje aptikta daugiau nei 300 tūkst. archeologinių radinių – kelis šimtmečius klestėjusių rūmų prabangos ir buities įrodymų. Jau nėra abejonių, kad Žemutinės pilies teritorijoje dar IV–VIII a. buvo gyvenvietė, vėliau stovėjo medinė tvirtovė. Mokslininkai ištyrė, kad XIII a. antroje pusėje–XIV a. pradžioje dalis gyvenvietės virto pilimi, pastatyti pirmieji ikigotikiniai ir gotikiniai mūriniai pastatai, siejami su karaliaus Mindaugo (1240–1263) arba didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) valdymo metais.

Vėliau rezidenciją perstatė Jogaila, Vytautas, Aleksandras Jogailaitis. XVI a. pradžioje po gaisro Žemutinėje pilyje Žygimantas Senasis išplėtė rezidenciją, pastatydamas modernius renesansinius rūmus. Tėvo darbus tęsė Žygimantas Augustas, – pastatė vadinamuosius Naujuosius rūmus. Prie renesansinių rūmų plėtros daug prisidėjo ir Bona Sforca. XVII a. pirmojoje pusėje, valdant Zigmantui ir Vladislovui Vazoms, rūmai atnaujinti manierizmo, vėliau – ankstyvojo italų baroko stiliumi.

XVI–XVII a. pirmoji pusė, kai rūmus statė ir plėtė žymūs italų, olandų, vokiečių, čekų, lenkų, lietuvių meistrai – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Vilniaus rezidencijos klestėjimo laikotarpis. Čia buvo priimamos Apaštalų Sosto, Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Vengrijos, Turkijos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos, Venecijos, Toskanos, Mantujos, Feraros ir daugelio kitų užsienio šalių pasiuntinybės bei leninės-vasalinės Prūsijos ir Kuršo kunigaikščių priesaikos, vykdyta paskutinių Jogailaičių ir Vazų dinastijų politika.

Vilniaus pilių ansamblis apie 1545 m. Vilniaus panoramos fragmentas iš Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo pasaulio miestų atlaso, išleisto 1581 m.
V. Abramausko nuotr.[2]

Vilniaus rezidencijoje rinkosi Ponų taryba, Senatas ir Seimas, redaguotas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kalami pinigai. Rūmuose vyko didžiųjų kunigaikščių titulų suteikimo ceremonijos, buvo sukaupta didžiulė biblioteka, įspūdinga menų kolekcija.

Rūmų klestėjimas baigėsi, kai 1655 m. Lietuvos sostinę užėmė ir didžiųjų kunigaikščių rezidenciją nusiaubė Maskvos kariuomenė ir kazokai.

Keturi maršrutai

Unikalūs rūmų teritorijos archeologiniai radiniai, įsigytos ar dovanotos kultūros, meno, istorijos vertybės, įspūdinga iškilių asmenybių portretų galerija bus pristatyta rūmų ekspozicijoje, kuri skirstoma į keturis maršrutus. Tai – Lietuvos valdovų rezidencijos istorinės ir architektūrinės raidos pristatymas, atkurtų istorinių interjerų ekspozicija, muzikinio gyvenimo bei buities ekspozicija ir daugiafunkcė menų bei konferencijų salė, Parodų centras. Muziejininkai baigia pasiruošti ekspozicijų įrengimui ir laukia, kad statybininkai kuo greičiau baigtų darbus.

Pasak projektuotojų, kol kas neaišku, ar iki rūmų atidarymo bus užbaigti vakarinio korpuso (Parodų centras) ir šiaurinio korpuso dalies (Rūmų muzikinio gyvenimo ir buities ekspozicija, meno ir mokslo renginių salė), vidaus apdailos darbai. Tačiau dauguma specialistų įsitikinę, kad šie galimi laikini nesklandumai tikrai nesutrikdys oficialių Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo iškilmių, numatytų rūmų Didžiojoje menėje. Būtent tada, Liepos 6-ąją, iškilmingai atidarius atkurtuosius Valdovų rūmus, kartu su nuolatine ekspozicija bus atidarytos ir tarptautinės parodos, skirtos Lietuvos tūkstantmečiui. Tai – „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Respublikos pabaigos“, „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“, „Baltų menas“.

Vėl skambės senoji muzika

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Nežinomas XVIII a. Lietuvos dailininkas.
A. Lukšėno nuotr.
(LDM rinkiniai)[3]
Daugelį amžių Valdovų rūmai buvo svarbus kultūrinio gyvenimo, Europos meno ir mokslo centras. Ypač įsimintinas Vladislovo Vazos menų pomėgis ir tai, kad jis, išvykęs į Italiją susižadėti su Toskanos didžiąja kunigaikštyte Margarita, į Vilnių parsivežė ne žmoną, o... operą. 1636 m. rugsėjo 4-ąją rūmuose parodytas pirmasis operos spektaklis – kompozitoriaus Marco Scacchi ir libreto autoriaus Virgilio Puccitelli „Elenos pagrobimas“. Tai buvo operos žanro Abiejų Tautų Respublikoje pradžia – anksčiau nei Paryžiuje ar Londone.

Atkurtuose Valdovų rūmuose numatyta didelė kultūrinių, švietėjiškų įvairių žanrų kultūros renginių programa. Senąsias Rūmų tradicijas čia tęs šių dienų menininkai ir mokslininkai. Ypač bus laukiama tų, kurie daugiausia dėmesio skiria turtingam ir unikaliam LDK kultūros ir meno paveldui, to meto istorijai.

Tarp reikšmingiausių kitų metų kultūros renginių senoji opera – Francescos Caccini „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“, naujas muzikos festivalis „Magnus Dux“, tradicinis „Pilies festivalis“, dvidešimtą kartą vyksianti senosios muzikos fiesta „Banchetto musicale“, programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ renginiai „Baroko dialogai“. Planuojamos nacionalinių kultūros premijų laureatų Jono Vaitkaus, pastačiusio pirmąją pasaulyje sukurtą operą – Claudio Monteverdi „Orfėjas“ Klaipėdos muzikiniame teatre ir kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienė Bona“ (Kauno muzikinis teatras) gastrolės.

Bus ir naujų meno kūrinių Lietuvos istorijos temomis. Mokslininkai kvies į tarptautinę konferenciją „Liublino unija“, skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės sutarties sudarymo 440 metų sukakčiai, rengiamas Valdovų rūmams skirtos tarptautinės konferencijos pranešimų leidinys, sukauptų vertybių nuotraukų albumas, iliustruota Valdovų rūmų istorija, kiti leidiniai.




Iliustracijos išsamiau:

  1. Renesansinis XVI a. koklis su Lietuvos valstybės heraldiniu ženklu – Vyčiu – liudija didingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos valdovų rezidencijos praeitį. Rūmuose, remiantis autentiška medžiaga, atkuriamos 7 istorinės krosnys. Projektų autorius – archeologas dr. Gintautas Rackevičius
  2. Lietuvos ir Lenkijos valdovai Žygimantas Senasis, Bona Sforca, Žygimantas Augustas rezidenciją Vilniaus Žemutinėje pilyje XVI a. pavertė į ištaigingus renesansinius rūmus, garsėjusius savo kolekcijomis visoje Europoje. Vilniaus pilių ansamblis apie 1545 m. Vilniaus panoramos fragmentas iš Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo pasaulio miestų atlaso, išleisto 1581 m.
  3. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas – vienas labiausiai nusipelniusių valdovų, žymiai prisidėjusių prie Vilniaus rūmų plėtros, meno kolekcijų kaupimo. Nežinomas XVIII a. Lietuvos dailininkas Antano Lukšėno nuotr. (LDM rinkiniai).

Tekstas pirmą kartą paskelbtas žurnale „Veidas“ Nr. 51 (2008 m. gruodžio 22 d.).


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai