EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje ir jos atkūrimas

Algirdas Brazauskas

Valdovų rūmai. Taip buvo pavadinta Vilniaus Žemutinės pilies komplekso dalis – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija – pradėjus jos atstatymo darbus. Turbūt nė vienos statybos nesukėlė tiek diskusijų, ginčų, kalbų, kaip Valdovų rūmai.

Idėja atstatyti Valdovų rūmus gimė dar 1983 metais, kada buvo paskelbtas konkursas Nacionalinės galerijos pastatui projektuoti, ieškoma jam vietos. Ši siūloma idėja nebuvo priimta, bet ji jau pleveno ore. Mintis atkurti Valdovų rūmus buvo plėtojama ir tvirtinama tautinio atgimimo laikotarpiu, siekiant nepriklausomybės. Tuo metu pasireiškęs romantinis savos istorijos traktavimas, tautos žygdarbių išaukštinimas skatino patriotiškumą ir laisvės troškimą, savarankiškumo siekį. Daugelio žmonių sąmonėje Valdovų rūmų, kurie buvo nugriauti carinės Rusijos valdžios įsakymu, atstatymas tuomet siejosi su pasipriešinimu sistemai, virto Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo simboliu.

1987 metais buvo pradėti Rūmų teritorijos tyrimo darbai, o atkūrus nepriklausomybę, šiems darbams kasmet buvo skiriama lėšų. Dvidešimt metų Rūmų pamatai ir išlikusios mūrų liekanos buvo kruopščiai tiriamos, atrasta unikalių dalykų. Tai mūsų istorija, glūdinti giliai po žeme. Tyrinėtame kultūriniame sluoksnyje, kuris siekė iki 8 metrų 2 hektarų plote, vertingų radinių buvo aptikta daugiau kaip 300 tūkstančių. Šie radiniai keitė ir plėtė visos Lietuvos istorijos ir jos kultūros paveldo pažinimą.

Taigi reikėjo apsispręsti, ką daryti su atkastomis rūmų liekanomis. Ištyrus užkasti, miesto centre palikti pamatus dengiančius metalinius angarus? Ar bandyti atkurti Valdovų rūmus virš atkastų rūmų pamatų ir juose parodyti daugybę aptiktų radinių, įrengti kitas didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istoriją pristatančias ekspozicijas, planuoti švietėjišką veiklą?

Remdamiesi turima medžiaga, mes galėjome atkurti ne tik Valdovų rūmų fasadą, bet ir buvusios rezidencijos interjerą. Be to, specialistai lankėsi daugelyje Vidurio ir Vakarų Europos šalių, kur susipažino su reprezentaciniais rūmais ir juose veikiančiais muziejais. Visa tai labai padėjo detalizuoti Rūmų atkūrimo ir panaudojimo projektus. Visos Europos šalys anksčiau atstatė ar dabar atstato svarbiausius, didžiausią simbolinę prasmę turinčius savo architektūrinius paminklus.

Po daugelio aptarimų su Lietuvos ir užsienio mokslininkais, visuomenės diskusijų buvo nutarta atstatyti Valdovų rūmus. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 metų spalio 17 dieną priėmė įstatymą dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties. Įstatyme numatyta Valdovų rūmus atkurti iki 2009 metų – Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus. Valdovų rūmai turėjo tapti vienu iš esminių tūkstantmečio šventės akcentų. Po metų buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos. Buvo paskelbta, kad Rūmai turi tarnauti Lietuvos valstybės reprezentacijai, tenkinti krašto kultūros, švietimo bei turizmo reikmes, palaikyti ir stiprinti viso pasaulio lietuvių tautinę savimonę.

Labai gaila, kad Rūmų atkūrimą įteisinus įstatymiškai jis tapo ginčų ir nesusikalbėjimo objektu, visuomenė pasidalijo į šalininkus ir priešininkus. Abejingų neliko. Suprantu, kad diskusijose, pagrįstose mokslininkų nuomonėmis, gimsta tiesa. Tokie svarstymai byloja ir apie didelį susidomėjimą savo tautos istorija. Tačiau Rūmų atstatymo oponentai dažnai dėstė nepagrįstus argumentus: kad Valdovų rūmų atkurti nereikia, nes tai – svetimkūnis, naujos statybos pastatas, kad jis statomas tam, kad patenkintų vieno žmogaus įgeidžius. Buvo ir tokių, kurie aiškino, kad šie Rūmai nieko bendro neturi su lietuvių kultūra, kad čia niekas niekada nekalbėjo lietuviškai, kad rūmams atstatyti neturime pakankamai duomenų ir pan.

Kai kas Valdovų rūmų atstatymą siejo su mano asmeniu. Buvau ir esu didelis šių Rūmų atkūrimo entuziastas, noriu, kad jie tarnautų ateities kartoms. Tačiau pradėti atstatymo darbus buvo ne mano, o visų atgimstančios Lietuvos žmonių projektas. Tautos išrinktas Seimas, Vyriausybė ir Prezidentas priimtais dokumentais tik pakurstė atkūrimo pradžią.

O tiems, kurie aiškino, kad Valdovų rūmai visada buvo svetimi lietuvių kultūrai, noriu priminti kai kuriuos istorijos faktus.

Čia, kur stovi Rūmai, Lietuvos didieji kunigaikščiai rezidavo jau nuo XIII amžiaus pabaigos. Iš čia jie valdė visą plačią valstybę. Šiuose Rūmuose buvo redaguojami Lietuvos Statutai – svarbiausieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės paminklai, čia sukurti Lietuvos valdovų privilegijų aktai, čia buvo valstybės iždas ir lobynas, čia saugota Lietuvos Metrika. Žygimantas Augustas Vilniaus rūmuose sukaupė turtingą, keturių tūkstančių egzempliorių, biblioteką, paveikslų, ginklų ir brangenybių kolekcijų, gobelenų rinkinių. Valdovų rūmuose buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje opera. Keletą šimtmečių šis pastatas buvo valstybės politikos, administracijos, kultūros ir meno centras. Čia buvo sprendžiami ir visam Europos regionui svarbūs klausimai.

Neabejoju, kad atkurtieji Rūmai ne tik sužadins emocinius ir patriotinius jausmus, bet taip pat ir labai praturtins Vilniaus bei visos Lietuvos mokslą ir kultūrinį gyvenimą, nes ilgų metų kruopštus darbas ir tyrinėjimai suteikė mokslininkams daug naujų, unikalių žinių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose bus plėtojama įvairi edukacinė ir kultūrinė veikla. Nuolat vyks parodos, kultūros, meno ir mokslo renginiai. Tai bus visos visuomenės švietimo centras ir svarbus turizmo traukos objektas.

Šie rūmai svarbūs ir reikalingi Lietuvai dėl dar vienos priežasties. Buvau Prezidentas ir Ministras Pirmininkas. Teko aplankyti daug valstybių su ofi cialiais ir darbo vizitais. Mačiau, kaip sutinkami ir kur priimami aukščiausi valstybės pareigūnai šalyse, turinčiose senas valstybinio protokolo tradicijas. Sulaukę svečių savo valstybėje, visada sukdavome galvas, kur juos priimti. Vienur netiko patalpos, kitur – indai, dar kitur – aptarnavimas ar kitos sąlygos. Mūsų valstybės reprezentacijai nėra pritaikyti senos statybos Seimo ir ypač Vyriausybės rūmai.

Įstojus į Europos Sąjungą ir Šiaurės Atlanto Aljansą, mūsų valstybės politinis gyvenimas tapo dar intensyvesnis, o tarptautiniai ryšiai dar platesni. Mes privalome kviesti į svečius valstybių vadovus ir kitus aukštus pareigūnus, organizuoti tarptautines konferencijas bei kitus renginius. Šioms reikmėms tenkinti Lietuva turės svarbią reprezentacinę vietą – Valdovų rūmus. Juose galės vykti valstybės protokolo ir kiti reprezentaciniai renginiai, juose galės būti teikiamos premijos ir valstybiniai apdovanojimai mokslo bei meno žmonėms.

Valdovų rūmuose mes galėsime parodyti tai, kuo taip didžiuojamės, – savo ilgaamžį valstybingumą, tūkstančio metų šalies istoriją, lietuviškąjį ir europinį kultūros paveldą, visavertę narystę Europoje, sugrįžtant po daugelio metų ten, kur buvo ir yra mūsų vieta.

Atstatę Rūmus, Vilnių įkūnysime ir įtvirtinsime kaip senąją Lietuvos sostinę, ir niekam niekada nekils abejonių, kad gali būti kitaip.

Naudodamasis proga noriu padėkoti Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ mokslininkams, Projektavimo ir restauravimo instituto architektams, Panevėžio statybos tresto statybininkams, Vilniaus pilių direkcijos darbuotojams, Valdovų rūmų paramos fondo entuziastams, Lietuvos dailės muziejaus ir naujai įsteigto Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų specialistams, Lietuvos Vyriausybės suburtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos nariams, visiems prie Valdovų rūmų atkūrimo prisidėjusiems Lietuvos gyventojams, išeivijos atstovams ir mūsų pagalbininkams, konsultantams užsienio šalyse. Bendromis pastangomis atlikome milžinišką darbą – atkūrėme, nors dar iki galo neįrengėme, Rūmus, aktyviai skleidėme Rūmų atkūrimo idėją, vykdėme švietėjišką darbą, pristatėme visuomenei archeologinių ir architektūrinių tyrinėjimų medžiagą, įsigytas interjero ekspozicijos vertybes, rengėme parodas, kurios buvo rodomos įvairiose Lietuvos vietose ir netgi Lenkijoje bei Vokietijoje, konferencijas, diskusijas, kultūros vakarus ir senosios muzikos programas. Manau, visi, kurie norėjo, kurie domisi Lietuvos istorija ir paveldu, turėjo galimybę susipažinti su Rūmų tyrinėjimais, naujais atradimais, suplanuotomis ekspozicijomis ir numatoma plačia švietėjiška, kultūrine bei valstybės reprezentavimo veikla.

2009 metų liepos 6 dieną įvykęs simbolinis atkurtų, bet dar iki galo neįrengtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymas tapo svarbiu Rūmų istorijos, kartu ir pačios Lietuvos valstybės istorijos faktu, nes šioje ceremonijoje dalyvavo trijų valstybių monarchai bei daugiau nei dešimties kitų kaimyninių šalių vadovai.

Tikiuosi, kad po nemokamų ekskursijų po Valdovų rūmus, kuriuose per 2009 metų liepos mėnesį, atsiradus galimybei, apsilankė daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių, dauguma iš jų susidarė dar geresnį įspūdį apie Rūmus, jų atkūrimą, būsimą paskirtį ir panaudojimo galimybes. Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Tokia lankytojų gausa tik dar kartą patvirtino, kad visuomenė labai susidomėjusi šiuo statiniu ir savo šalies istorija, kad žmonėms Rūmai reikalingi. Džiugu, kad dėmesį atkurtiems Valdovų rūmams rodė ir užsienio svečiai, lankę Lietuvą bei jos sostinę Vilnių, 2009 metais paskelbtą ir Europos kultūros sostine. Todėl esu įsitikinęs, kad ateities kartoms šis statinys taps vienu ryškiausių valstybės, jos garbingos praeities ir sostinės Vilniaus simboliu. Viliuosi, kad šis albumas, kuriame skelbiami patys vertingiausi ir įspūdingiausi Valdovų rūmų radiniai bei interjero ekspozicijai įsigyti meno kūriniai, taip pat prisidės prie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorijos pažinimo ir Lietuvos bei Europos praeities, istorinių ryšių suvokimo, bendro kultūros paveldo vertės supratimo.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas albume „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai“, 2010 m.

 
 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai