EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Dėl Valdovų rūmų istorinės prasmės

Mečislovas Jučas

Valdovų rūmams įsigyta
XVII a. pabaigos taurė, priklausiusi Lietuvos, Lenkijos ir Saksonijos valdovui Augustui Stipriajam
Žiniasklaidoje pasirodo publikacijų įvairiomis Valdovų rūmų atkūrimo projekto temomis. Pateikiame skaitytojams Lietuvos istorijos tyrinėtojo, daugelio klasikinių lietuvių istoriografijos studijų autoriaus, Simono Daukanto premijos laureato, Vilniaus universiteto profesoriaus habilituoto daktaro Mečislovo Jučo pastabas apie kai kuriuos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo vertinimus.

Nors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai jau atkurti, šiam Lietuvos tūkstantmečio programos projektui oponuojančiųjų balsai netyla. Retkarčiais pasisakoma ir už jų konservavimą. Tačiau daugiau ginčijamasi dėl rūmų atkūrimo prasmės ir paskirties. Artėjant Lietuvos Tūkstantmečiui, pagausėjo pastabų apskritai dėl Lietuvos istorijos. Tad žvilgtelėkime į pastaruosius pareiškimus mūsų spaudoje. Jų autorių nevardysiu, bet paminėsiu argumentus, neva liudijančius apie Valdovų rūmų atkūrimo sumanytojų padarytą lemtingą klaidą.

Nuolat kartojama sena pasaka apie sukurtą „muliažą“ vien iš kelių buvusių rūmų paveikslėlių. Patarčiau šio teiginio autoriams paskaityti naują Napalio Kitkausko monografiją, kuri turėtų įtikinti ir didžiausius skeptikus. Valdovų rūmai atstatyti, remiantis buvusios apimties, aukščio, plano duomenimis, panaudojant gausius archeologinius radinius, puošybos reliktus, analizuojant istorinę ir lyginamąją medžiagą. Atkurti rūmai pagaliau yra tik apvalkalo rūbai, po kuriais slepiasi Lietuvos istorijos širdis.

Pasigirsta balsų, kad Valdovų rūmai nėra Lietuvos valstybės simbolis, o tik Lietuvos valdžios simbolis. Apgailestaujama, kad nebuvo atstatoma Gedimino kalne esanti pilis, atseit, tikrasis Lietuvos valstybės simbolis. Ne visai aišku, ką norima tuo pasakyti. Kokios valdžios simbolis yra šie rūmai? Tikriausiai turima mintyje XVI–XVIII a. valdžia ir bandoma nuneigti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo egzistavimą. Tai klaida. Patarčiau geriau susipažinti su mūsų ir užsienio šiuolaikine istoriografija, teigiančia apie Lietuvos valstybės gyvavimą iki pat 1795 m. tragedijos.

Atkurtų Valdovų rūmų atidarymas siejamas su Lietuvos tūkstantmečio istorija. Manau, kad Lietuvos vardo paminėjimas svetimoje kronikoje negali būti šimtmečiais turtingos Lietuvos istorijos išeities taškas. Be to, mūsų lingvistai teigia, kad kronikoje paminėti vardai nėra lietuviški, o labiau jotvingiški ir artimesni prūsų kalbai. Paminėjimas „in confinio“, t. y. pasienyje, arba paribyje tarp Lietuvos ir Rusios, rodo, kad šv. Brunono Bonifacijaus nužudymas įvyko ne Lietuvoje ar lietuvių žemėse. Ta mintis, kad reikia minėti šventojo žūties tūkstantmetį, turėtų būti siejama su Lietuvos Bažnyčios istorija. Valstybė gali ir turi minėti Lietuvos tūkstantmetį.

Seniai ir nuolat kartojama mintis, kad trūksta lėšų ligoninėms, mokykloms, sporto rūmams ir pan. Taip buvo sakoma ir rašoma, kai buvo restauruojama Trakų salos pilis, o tokie teiginiai sklido net iš Maskvos Kremliaus. Dar blogiau, kad yra žmonių, kuriems nusispjauti į mūsų istoriją, į jaunimo auklėjimą patriotine dvasia. Jie linkę suvalgyti, o kartais ir pragerti Lietuvos istoriją. Žvilgtelėkime į mūsų praeitį. XVII–XVIII a. vykstant karams, siaučiant marui ir badui, mūsų tautiečiai statė ir paliko ateities kartoms puikiausius architektūros paminklus.

Kalbant apie neva neteisingą valstybės lėšų paskirstymą kultūros objektams ir paliktus likimo valiai bei būtinai restauruoti reikalingus Sapiegų, Sluškų rūmus Vilniuje bei Pacų Pažaislio vienuolyno ansamblį, supainiojami du skirtingi dalykai, lygmenys. Lietuvos valdovai ir Lietuvos aristokratai. Ne didikai simbolizavo Lietuvos valstybę, nors ir paliko vertingus monumentus.

Dėl erdvinio ir prasminio ryšio tarp Valdovų rūmų ir Katedros. Teigiama, kad rūmai užgožia Katedrą, netgi kalti dėl Katedroje atsiradusių plyšių, sumenkina Katedros įvaizdį ir pan. Manau, kad negalima priešinti trijų artimai susijusių ir net lėmusių vienas kito raidą Vilniaus objektų: Akademijos – universiteto (teologija), Katedros (bažnytinė administracija) ir Valdovų rūmų (katalikiškos Lietuvos gynyba). Jei nebūtų Lietuvos valdovų katalikų, tai vietoj Katedros seniai būtume turėję arba protestantišką kirchę, arba stačiatikišką soborą. Tai ne tušti žodžiai. XVI–XVIII a. ėmė grėsti realūs pavojai, kurie atsispindėjo mūsų kaimynų išdėstytuose planuose bei siekiuose juos įgyvendinti. Kai kas bando mūsų likimą ir šiandien nukreipti į šiaurę, į protestantišką Skandinaviją, į kitus turtingesnius kraštus, pamiršdami mūsų istoriją, kultūrinę tradiciją ir jos ryšį su pietiniais ir vakariniais slavais, su Vidurio Europa.

Valdovų rūmams įsigytas
XVI a. Vilniaus vaizdas iš G. Brauno ir F. Hogenbergo atlaso
Ar mūsų praeities politikai buvo tokie besmegeniai ir nesirūpino išsaugoti savo praeities palikimo? Šiandien žinome, kad Valdovų rūmus apgriovė ir nuniokojo Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė, užėmusi Vilnių 1655–1661 m., o juos visiškai nugriovė carų Kotrynos II ir Pavelo I valia 1795–1801 m., kai Vilniuje šeimininkavo jų gubernatorius. Žinome, kad iki pat XVIII a. pabaigos Lietuvos politinė tauta norėjo turėti atstatytus savo Valdovų rūmus ir net buvo sumaniusi visuotinę rinkliavą tiems rūmams suremontuoti. Tuomet tai reiškė ne vien paminklo išsaugojimą, bet ir praktinę reikšmę. Norėta, kad valdovas galėtų reziduoti Vilniuje.

Kodėl Vilnius pavadintas 2009 m. Europos kultūros sostine? Tokį titulą jam suteikė tie, kurie manė, kad Vilnius vertas to garbingo vardo. Miestui išskirtinį sostinės veidą suteikė mūsų protėviai. Kas liktų iš Vilniaus, jei jame nebūtų Šv. Petro ir Povilo, Šv. Onos, Šv. Kazimiero, Šv. Kotrynos, Šv. Teresės bažnyčių su Aušros Vartų Madona, Vilniaus akademijos su šv. Ignoto ansambliu, Katedros, didikų rūmų ir kitų monumentų? Be Vilniaus baroko Vilnius nebūtų Europos kultūros sostinė. Nepakartojamas yra visas jo senamiestis su Bernardinų, Skapo, Stiklių gatvėmis, aristokratų apgyventomis Pilies ir Didžiosios bei Šv. Jono ir Trakų gatvėmis, centrinėmis senojo Vilniaus arterijomis. Beje, sovietmečiu komandiruoti į Minską užsienio svečiai šventadieniais atvykdavo iš naujai pastatytos baltarusių sostinės į barokinį Vilnių, kurį vadino „domo nostro“. Tad Vilnius Europos kultūros sostinė yra ne dėl įvairių tra lia lia, o dėl nepakartojamo istorinio įvaizdžio, vertingo paveldo.

Valdovų rūmų atkūrimo priešininkai baiminasi ir dėl pirkinių rūmų interjerui papuošti. Nekompetentingi asmenys nepagrįstai abejoja dėl gotikos, renesanso, baroko eksponatų meninės vertės ir didelių išlaidų. Juk tie eksponatai, kurie savaime yra didelė meninė ir istorinė vertybė, bus tam tikras fonas, istorinės aplinkos įvaizdis, vienos iš ekspozicijų ašis. Tačiau ekspozicijų turinio esmė yra valstybingumo atskleidimas, mūsų archeologų atradimai, liudijantys rūmų ir visos Lietuvos valstybės raidą, pristatantys istorinius vardus. Rūmų salių istorinių funkcijų pristatymas, istorinių asmenybių portretai, rūmų piešiniai ir brėžiniai, žemėlapiai, tekstiniai komentarai ir visa Lietuvos istorija, pasakojama per Valdovų rūmų ir jų šeimininkų istoriją, yra ekspozicijų esmė. Turėjome progą pamatyti gerą ekspoziciją, skirtą Aleksandrui Jogailaičiui ir jo valdymo laikotarpiui, kuri 2006 m. buvo parengta Taikomosios dailės muziejuje. Ten pat pristatomi ir Valdovų rūmų interjerų eksponatai.

Atkurtieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – ne trumpalaikis paminklas, skirtas jubiliejui. Jie privalo tarnauti ištisoms mūsų krašto kartoms, visuomenės patriotiniam, pilietiniam švietimui ir auklėjimui, istorinės atminties puoselėjimui. Kaip tik šios veiklos kryptys ir akcentuojamos atkurtuose Valdovų rūmuose.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ Nr. 15 (3232); 2009 m. balandžio 10 d.


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai