Kęstutis Labanauskas
Kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas,
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys-steigėjas

Kuklias sunkmečio lėšas derėtų nukreipti siekiui visus paveldo objektus pažymėti nors kukliais žymenimis ir atminimo lentomis. Pasodinkime savo vietovėse memorialinius Lietuvos Vardo Tūkstantmečio želdynus ar nors želdinių grupes – tai ilgalaikis ir ekologiškai naudingas atminimo būdas. Mėgo šį būdą mūsų protėviai, skleidė įžymusis gamtininkas Tadas Ivanauskas ir jo vienminčiai, o ir mes jau turime ne vieną pavyzdį. Tai Izidoriaus Navidansko, Vaclovo Into, Kęstučio Kaltenio sukurti puikūs parkai, Gintaro Karoso iniciatyva puoselėjamas daugelio skulptorių Europos parkas prie Vilniaus, Vilniaus universiteto 400 metų ąžuolynas Kairėnų botanikos sode, Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas prie J. Basanavičiaus gimtinės Ožkabaliuose ir daugelis kitų.

Be abejo, kertinis Tūkstantmečio renginių objektas, kad ir kaip bežiūrėtume, yra baigiami atkurti ir peršventės kulminaciją duris atversiantys Vilniaus Žemutinės pilies ansamblio Valdovų rūmai. Visų pirma, jie – labiausiai reprezentuojantis ir simboliškas Lietuvos istorinis pastatas, kurio deramas pristatymas visuomenei ir naudojimas – esminis mūsų paveldosaugos uždavinys. Rūmų vietoje ir jų aplinkoje, rengiantis atkūrimui, daryti archeologiniai tyrinėjimai pateikė apie 300 000 radinių. Tarp jų nemažai unikalių, vargiai kur nors kitur Lietuvoje tikėtinų; čia kelis šimtus metų buvo pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadavietė jos klestėjimo ir didžiausios galybės laikotarpiu. Taigi akivaizdus imperatyvas: rengiant rūmų pritaikymą ir ekspozicijas juose, visų pirma rūpėtų eksponuoti kuo daugiau minėtų radinių – jie yra epochos autentas ir tikrasis pasididžiavimo dalykas, o įgytieji raidos epochų meno analogai juos tik papildytų, sudarytų foną bei iliustruotų negrįžtamai prarastuosius dalykus.

Antra, vis dar turintiesiems abejonių dėl šių rūmų vertės, laikas įsisąmoninti: būtent čia vyko svarbiausi valstybės politikos, kultūros ir glaudžiai siejantis su gretima Vilniaus arkikatedra bazilika dvasinio gyvenimo įvykiai. Aukštutinė pilis, nors vizualiai mums imponuoja savo padėtimi ir bokštais, tokio gyvo vaidmens neturėjo būdama daugiausia karinio pobūdžio objektas, rezervas kraštutiniam gynybos atvejui, jeigu priešas užimtų miestą ir įstengtų paimti Žemutinę pilį.

Trečia, rastieji archeologiniai pastatų radiniai, gausūs istoriniai aprašymai, senieji planai, daugelio menininkų palikti vaizdai leidžia apibendrinus argumentuoti, jog atkūrimas vykdomas kvalifikuotai ir pagrįstai,o ne pagal nesąžiningų žurnalistų vis dar tiražuojamas „nežiniukų“ replikas, esą vykdomas iš keleto pusiau fantastinių paveikslėlių... Matyt, ir spaudos redaktoriai turėtų labiau orientuotis ir tokios „nežiniukų“ rašliavos nepriimti. O kas čia įžvelgtų „spaudos laisvės“ ribojimą – tai ar reikėtų dar viešai skelbti berods kažkur vis dar veikiančio „plokščios Žemės“ klubo postulatus arba tūlo Nevzorovo paistalus apie „teroristinį Lietuvos sąjūdį“?

Ketvirta, neturėtume žiūrėti į būsimą iškilmingą Valdovų rūmų atvėrimą kaip į baigtinį, juolab vienkartinį aktą. Įvairiomis progomis didelėje Žemutinės pilies teritorijoje tyrimai dar bus tęsiami, ir laukia nauji vertingi radiniai, papildomi duomenys. Reikšmingi praeities Vilniaus ryšiai dar ne vieną sensaciją slepia kitų šalių archyvuose, muziejuose ir bibliotekose – jeigu galėjo Mindaugo krikšto dalyvio užrašai atsirasti net Amerikoje, tai kiek dar netikėtumų gali laukti mūsų ateityje... Atitinkamai būtų plečiamos ir kistų ekspozicijos, gal atkuriami kiti buvusio didelio komplekso statiniai, dekoras ir detalės.

Jokiu būdu nenorėčiau būti suprastas, jog laikau „verta Tūkstantmečio“ tik sostinę ir jos prestižinius objektus, juolab – nelabai dėkingai istoriniam paveldui – sutapdinus Europos kultūros sostinės renginius tais pačiais metais. Visa, kas sostinėje sukurta ir eksponuojama, atsirado visos šalies ištekliais ir gyventojų pastangomis, dalyvaujant visų regionų atstovams. Todėl ir šventė turėtų būti visų, ir kiek įmanoma plačiau prieinama. Ne vien ekskursijomis į Vilnių, bet ir rengiamomis kilnojamosiomis ekspozicijomis, mainais tarp muziejų ir parodų salių, išvažiuojamaisiais pažintiniais renginiais. Daug ką turi Tūkstantmečio proga pasakyti ir parodyti visos Lietuvos kultūros centrai – pirmiausia, Kauno, 1920–1939 m. kalbėjusio Lietuvai ir už laikinai iš jos atimtą Vilnių, bet ir daugelio kitų – visoje Lietuvoje buvo dainuojama „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kuriama poezija, menas, muzika, kaupiami Lietuvą garsinantys, lietuvius telkiantys ir lietuvybę puoselėjantys eksponatai. Gaila, daug jų prarasta sovietmečiu, neva „su šaknimis raunant feodalines ir buržuazines atgyvenas“, arba nukišta į fondų gelmes, iš kur pats laikas būtų ištraukti, nuvalyti, restauruoti ir parodyti tokia iškilia proga. Argi neįdomu būtų atgaivinti tai, kas dar išlikę, arba faksimilėmis senosios D. Poškos Baublių ekspozicijos, Tiškevičių kolekcijų ir garsiojo Vilniaus senienų muziejaus, kitų žymių Lietuvos didikų mecenatų rinkinių, buvusių turtingų Mažosios Lietuvos kolekcijų, tikslingai eksponuoti gausią senųjų dailininkų, fotografų kūrybą, archyvinius ir knygų rinkinius?, Parinkdami tokias ekspozicijas, neturėtume žiūrėti į triūsą kaip vienkartinį darbą. Daug kas iš jų pateks į periodiką, memuaristiką, laikinas parodas, suguls istorijos vadovėliuose, ekskursijų maršrutuose. Turės ir tęsinius. Pavyzdžiui., jau po metų daug ekspozicijų istorijos ir karybos tema, papildytos ir modifikuotos, įgaus antrą kvėpavimą minint Žalgirio mūšio 600 metų. Ir toliau šie minėjimai tęsis per konferencijas įamžindami ir garsindami Vytauto Didžiojo itinerariumą, jo darbus, sumanymus ir žygius, iki pat didžiojo Lucko suvažiavimo 1429 m., bei lemtingai sutrukdyto karūnavimo ir mirties 1430 m. spalio 16 d. Neilgai trukus įsiterps ir didinga sukaktis – 1918 m. Vasario 16-osios Akto šimtmetis...

O dabar – siekime, kad atsiskleistų ir taptų geriau suvokiama Lietuvos Vardo Tūkstantmečio kultūrinė panorama. Dauguma atvejų ji glaudžiai siejasi su istoriniu kraštovaizdžiu bei želdynais. Lietuvos sąlygomis geologiškai jaunas poledynmečio mums paliktas žemės paviršius labai gyvas, mozaikiškas, gana švelnių ir smulkių formų su jame žaismingai įsiterpiančiais piliakalniais, dvarų ir miestelių želdynais, rūmais, sodybomis ir bažnyčių bokštais. Tai nepalyginama su kartais norimais kopijuoti kitų šalių miestovaizdžiais, fone turinčiais dominuojančius kalnus, kaip Alpių, Kaukazo, Karpatų, ar slėnius, kaip Dunojaus, Reino, Dniepro – todėl mūsų kraštovaizdžiai lengvai pažeidžiami. Skubotai ir bet kaip taikoma šiuolaikinė architektūra bei inžinerija jau lengvai gali mūsų miestų ir miestelių kraštovaizdžius suskaidyti, užblokuoti, suniveliuoti ar netgi visai panaikinti. Deja, daug tokių požymių jau turime ir Vilniuje su nesaikinga daugiaaukšte statyba, ir pajūrio kraštovaizdžiuose, ypač Kuršių nerijoje, net prie garsiojo Tomo Mano namelio, ir prie kai kurių gražiausių upių slėnių bei ežerų. Todėl nesusirkime madinga tapusia gigantomanija ar puošeiviškumu – anot senolių, „kad ir ne žmoniškai, bet tik kitoniškai“ – saugokime mūsų tradicinį kraštovaizdį ir senobinių sodybų jaukumą, tiek daug patyrusių, dažnai tik stebuklu išlikusių per karus, negandas ir sumaiščius, daug paslapčių turinčių, menančių kadaise aidėjusią tautosaką ir legendas. Tik tausodami ir puoselėdami autentišką paveldą bei tradicijas, išliksime sparčiai ir neretai chaotiškai kintančiame pasaulyje įdomūs, orūs ir saviti, o ne paskubomis kopijuodami ir mėgdžiodami. Skubrumas nebuvo mums istoriškai būdingas – „septynis kart atmatuok, aštuntą kirpk“ sakydavo senoliai; ir senovės romėnų išmintis bylojo – festina lente („skubėk pamažu“). Civilizacijos skubrumas irgi neišeidavo į sveikatą: pagerėję ryšiai tarp žemynų be sanhigieninių įgūdžių „padovanojo“ baisių epidemijų; biologine rykšte buvo tapęs pakankamai nepatikrinus išplatintas insekticidas DDT, kenksmingas pasirodė ir visuotinai diegtas asbestas, dabar turime dėl besaikės kuro energetikos plėtros klimato šiltėjimo problemą ir galimą vandenynų potvynį; ir išgyvenama ekonomikos krizė bene pagimdyta besaikio skubėjimo ir menkai pagrįstų plėtros projektų. Nervingas skubėjimas, klaidos ir ieškojimas kaltų – irgi skubos civilizacijos, aklo mėgdžiojimo pasekmės. Kaip tai grėsminga – kalba gyvi pavyzdžiai: net Atėnuose, viename pasaulio kultūros pirminių židinių, prieš kelerius metus mus žavėjusiuose atgaivinta olimpine tradicija, įsiplieskė karštakošių riaušės, sudeginta net Kalėdų eglė. Dar šiurpiau tūkstantmetės kultūros ištakų Indostaną rėminančių Hindukušo ir Himalajų kalnų papėdėse. Į ten prieš tūkstančius metų jėga su užkariautojų deglu helėnų šviesą mėgino nunešti garsusis Aleksandras Makedonietis. Tačiau neapykantos ir keršto smurtas neužgesęs lig šiolei. Tai rodo pastarųjų dienų įvykiai ten, prasidėję prieš keliolika metų būtent nepakantumu kultūros paveldui, kai rūstusis talibanas Afganistane sprogdino Pasaulio paveldu paskelbtas budizmo kultūros Bamiano skulptūras...

Tačiau grįžkime nuo tų rūsčių pamokančių ekskursų svetur, Tėvynės ilgesio vedami, anot B. Brazdžionio, „prie pačio židinio tėvų gimtų namų“. Susimąstykime, kad jų negalime, neturime prarasti ir užmiršti, likdami tik amžini klajūnai, poeto žodžiais, „be šaukiančios Tėvynės ant amžių vieškelio plataus“...

Kartu su paveldo puoselėtojais, susitelkusiais apie M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondą, jo dvasingumą keliančiuose renginiuose lankiusiais daugiau nei per 40 paveldo vietovių ir objektų visose Lietuvos apskrityse, sveikinu visus tautiečius, – su Lietuvos Vardo Tūkstantmečio metinėmis, – džiaugsmingų atradimų ir susitikimų būsimuose renginiuose.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo tinklalapyje (2008 m. gruodis)