EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Apie Valdovų rūmus kitaip

Gražina Marija Martinaitienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
(Mindaugo Kaminsko nuotr.)

Prieš keletą dešimtmečių tebuvo du žodžiai, įvardijantys vieną iš daugelio siekiamybių, turėsiančių pavirsti kūnu, simbolizuoti ir liudyti atkursimos savo valstybės tapatybę. „Valdovų rūmai“. Tik neseniai šis visuomenėje prigijęs pavadinimas buvo pradėtas keisti tikslesniu – „Rezidencija“, nes iš tikrųjų toks ir yra tarp Arkikatedros ir Pilies kalno įterptas pastatas, kaip niekas kitas keliantis vos ne iki peštynių privedančias tautiečių diskusijas. Taip ir turi būti, nes iš ginčų, jeigu jie nėra tik vulgarus plūdimasis, pamažu išsirutulioja tiesa. O šiandien tiesa yra tokia, kad „...karavanas eina“ ir nieko čia nebepadarysi. Rezidencija pastatyta ir tegu laikas parodo, ar jos idėja besąlygiškai įtikėję, visas jėgas jai atiduodantys žmonės verti gailesčio ar didelės pagarbos. Gal vis dėlto pagarbos, jeigu jau ir dabar ima ir pasigirsta nuomonių, jog, „į rūmus įeina jų priešininkai, o išeina šalininkai?“. Tolydžio didesnė darosi šių Rūmų trauka ir noras būti pakviestiems į juos, tampančius bene pačiu svarbiausiu, iškiliausiu kultūrinio gyvenimo centru sostinėje.

Kai atsigręži atgal ar žvilgteri į Rūmų kūrimo „užkulisius“ (ar gal tiksliau – jų radimosi pradžią?), matai, kaip vis dėlto tikslingai ir apgalvotai buvo veikiama. Pamažu, bet atkakliai griautas ir neigtas nuolat kartotas mitas, jog rūmų atkurti neįmanoma, nes, esą, nėra nei archeologinės, nei archyvinės ikonografinės medžiagos, tiktai žinomoji Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelė. Tad neįmanoma ir netgi nusikaltėliška vien į ją žiūrint atkūrinėti Rūmus.

Tačiau tai, švelniai tariant, blefas. (Beje, ėmusis prikėlinėti iš griuvėsių Varšuvos senamiestį irgi nestigo klyknių, jog atstatinėjama pasižiūrėjus į prieškario atvirukus, o ne kuriama naujoviška, moderni sostinė. Bet dauguma lenkų vis dėlto turi stipresnę, nei mes, istorinę atmintį ir pavydėtiną norą ją išsaugoti).

Ikonografinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų medžiaga tikrai nebuvo gausi. Tačiau reikia priminti, jog tuo pat metu, kai Gedimino kalno papėdėje buvo pradėti ir vyko archeologiniai kasinėjimai, kai į Valdovų rūmų paramos fondą plaukė pirmosios piniginės aukos, respublikos ir užsienio archyvų fonduose jau darbavosi Lietuvos mokslininkai, ieškodami ir po trupinį kaupdami visa, kas tik galėtų paliudyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radimąsi, išorinį pavidalą ir vidaus įrangą. Nemažà specialistų (istorikų, architektų, menotyrininkų) grupė lankė ir žvalgė analogiško laiko ir stiliaus Europos valdovų rezidencijas, mezgė ryšius su tenykščiais specialistais, iš kurių sulaukta daug geranoriškos paramos bei konsultacijų. Tad pamažu klostėsi atkuriamojo pastato koncepcija, vis dėlto pirmiausia pagrįsta tuo, ką padiktavo archeologinių kasinėjimų medžiaga. Iš jos, iš archyvinių dokumentų, iš analogijų su vienalaikiais ir tokios pat paskirties pastatais radosi rūmų planas, patalpų išdėstymas ir dydis.

Su daug kuo, kas čia tiktai probėgšmais išvardyta, galėjo susipažinti visi to panorėjusieji. Buvo renginių, skirtų žymiausioms bendralaikėms tokio pat renesansinio stiliaus kaip ir vilniškė Vakarų Europos valdovų rezidencijoms. Itin vaizdžiai parodytas labiausiai mūsiškei giminiškas Krokuvos Vavelis: neminint jam skirtų paskaitų, nuolatinių susitikimų su tenykščiais mokslininkais, surengta šioje Abiejų Tautų Respublikos valdovų rezidencijoje saugomų ir įmanomų atgabenti meno vertybių paroda, išleistas puošnus jų katalogas. Vilniaus Taikomosios dailės muziejaus salėse tuoj pat pradėtos rengti kaskart papildomos archeologinių radinių parodos, kuriose parodyta, koks buvo, tapytas ar skulptūrinis Rūmų sienų dekoras, menes šildžiusios krosnys, autentiški buities rakandai ir kita. Buvo įdomu ir gražu pasižiūrėti. Apie visus šiuos renginius ir juose rodytas vertybes nuolat skelbė, smulkiai jas apibūdindama periodinė (gaila, kad daugiausia tik ne itin plačiai skaitoma kultūrinė) spauda. Tik apmaudu, kad visuomenė nedaug tesužinojo (ar gal nepasidomėjo?), kiek pastangų ir darbo įdedama, kol visos tos vertybės atsiduria parodų stenduose, o po to ir pačiuose Rūmuose... O tai ir galima pavadinti anksčiau mano paminėtais Rūmų kūrybos „užkulisiais“, kuriuos labai pravartu žinoti, kad nedrįstum neišmanėliškai taukšti apie beverčius molio gabalus, sutrūnijusius medinius seno šulinio medgalius ar stiklo skeveldras. Žinoma, ir apie „veltui švaistomas“ lėšas...

Tad šiek tiek apie tuos ne visų matomus ir žinomus Rūmų kūrimo „užkulisius“.

Vertybes nesunku sužaloti ar ir visai sunaikinti. Bet jas atkurti, iš griuvėsių krūvos maža mentele iškapsčius, šepetėliu atsargiai nuvalius, pavyzdžiui, koklių ar indų šukeles, reikia įdėti daug darbo, laiko ir pirmiausia didelio išmanymo, nes reikia nustatyti, kaip ir iš ko, prieš kelis šimtus metų visa tai buvo daroma. Vadinasi, buvo būtina atidi cheminė analizė ir ją gebantis atlikti specialistas. O atkuriamasis dirbinys, pavyzdžiui, į istorinio pastato grindis ar krosnį mūrysima nauja plytelė taipogi turi būti daroma kitaip nei šiuolaikinė. Tad kitokia yra ir jų kaina į kurią įsiskaičiuoja ir gamintojo profesinis išmanymas, ir jo rankų darbas, ir daug dar kas. Bet čia jau nieko nebepadarysi, kitaip negalima. Tačiau užtat dabar atkurtųjų Valdovų rūmų grindų, kurias vis pakeiksnoja tūlos žiniasklaidos damos, plytelių Vilniui pavydi netgi užsienio (to paties Vavelio rūmų) keraminių detalių atkūrimo specialistai.

Archeologų iš po žemių ištrauktos skeveldros, kartais ir visai nemaži skulptūriškai išmodeliuoti autentiški buvusiųjų rūmų likučiai atkūrėjams įtikinamai parodė, kokios iš tikrųjų buvo ir akmeninės architektūrinės puošybos detalės, pirmiausia langų, portalų aprėminimai. Atkurtųjų formos ir medžiagos tikrai yra tokios pat, kaip kitados; tuo galima įsitikinti, palyginus su rastaisiais autentiškais fragmentais.

Karnizinis kampinis koklis, puoštas augaliniu ornamentu, su herbiniu skydeliu – Sforcų žalčiu, XVI a. (Vytauto Abramausko nuotr.)

Archeologiniai kasinėjimai, kuriuos itin suintensyvino Rūmų atkūrimo užmojis, pažėrė tūkstančius vertybių, dėl kurių darbai ėmė „skleistis“ plačiau – vėrėsi anuomet Rūmuose, tai yra viso sostinės gyvenimo epicentre, gyvenusių, dirbusių, įvairiai veikusių žmonių būties ir buities vaizdai. Tuos iš po žemių ištrauktus audinių ir odų lopinėlius, indus ir jų dalis, medžio ir metalo dirbinių fragmentus lengviausia buvo sukrauti į dėžes ir atidėti geresniems laikams. Tačiau daryta kitaip, juo labiau, kad daugėjo entuziastų, trokštančių ir tolydžio labiau gebančių visa, kas ne vienam šių dienų piliečiui atrodo nereikalingomis puvenomis, atgaivinti ir paversti „gyvąja“, be to absoliučiai patikima Rūmų, tuo pačiu ir visos Lietuvos sostinės istorija.

Dabar atrodo keista ir neįtikėtina, kaip, palyginti, nedidelė saujelė keramikos, tekstilės, odos, metalo restauravimo specialistų pakėlė ir įveikė tą naštą, kurią ant jų pečių užvertė Rūmų teritorijoje atkasti radiniai. Iš tiesų tai daugiausiai buvo tik odos, audinių lopinėliai, stiklo šukės, metalo guriniai, kuriuos irgi reikėjo ištirti, o paskui mėginti sujungti, atkuriant pirmykštį kiekvieno dirbinio pavidalą. Visame pasaulyje šių sričių specialistai – tyrinėtojai ir atkūrėjai restauratoriai – yra nepaprastai vertinami ir dosniai apmokami. Lietuvoje, deja, priešingai. Jie dažniausiai taip ir palieka nežinomi, besidarbuojantys tik „iš idėjos“ ir entuziazmo už varganus grašius, neretai ir gana kenksmingomis (!) sveikatai sąlygomis.

Bet kita vertus, reikia pripažinti, jog archeologinius radinius tvarkę restauratoriai turėjo ir didelės naudos, jeigu tokia laikytina jų naujai įgyta patirtis, susidūrus su ligtol rankose nebuvusiu egzemplioriumi ar gavus kito, labiau patyrusio specialisto patarimą bei pamokymą. Trumpai tariant, tiek patys Rūmų teritorijos archeologiniai tyrimai, tiek radinių analizė kaip niekas kitas mobilizavo ir nepaprastai suaktyvino pačių įvairiausių sričių specialistus, privertė rastis kai kurioms nebuvusioms ligtol specialybėms ir specialistams. Visą šį atradimų, tyrimų, galvosūkių sprendimo ir mėginimo atkurti vertybes galima pavadinti netgi ištisa mokykla, kurią noromis ar nenoromis teko išeiti ir jau vyresniems specialistams, ir jauniems šios srities studentams.

Na, ir kokia iš viso to nauda?

Manytume – keleriopa.

Jeigu šiandien, pavyzdžiui, per Vilniaus dienas, Kaziuko mugę ar kokias kitas šventes matome damas ir jaunikaičius, vilkinčius XVI–XVII a. kostiumais, šokančius šiandien dar gana egzotiškai atrodančius to meto šokius griežiant irgi dar ne kiekvienam matytais instrumentais, tai pravartu žinoti, kad visa tai buvo ne iš piršto laužta, o atkurta padėjus daug pastangų ir darbo, kol iš sutrūnijusių įkapių, senų spaudinių, kitų šaltinių buvo sužinota, kaip kirptas vienas ar kitas renesanso laikų ir stiliaus drabužis, galvos apdangalas ar batukas. Paminėjus pastarąjį, dera priminti, jog ne taip ir seniai pirmosios istorinių šokių atlikėjos, lietuviškų „istorinių“ filmų bei spektaklių aktorės prie renesansinių suknių kai kada avėsi šiuolaikines šleputes. Dabar gi ne tiktai žinoma, kaip iš tikrųjų viduramžiais buvo sukerpami ir pasiuvami įvairiausios paskirties bateliai, bet prireikus jų galima netgi įsigyti. Užteko vieno tomis pajuodusiomis odos skiautelėmis susižavėjusio jauno žmogaus, kad būtų atliktas didžiulis tiriamasis darbas ir užpildyta spraga mūsų krašto žmonių buities istorijoje. O ką bekalbėti apie drabužius? Minėtini kostiumo istorikių, visų pirma dr. Marijos Matušakaitės darbai, tačiau ar tai, kas juose tik pavaizduota, nebūtų likę tik gražiomis iliustracijomis, jei ne galimybė ir proga visa tai parodyti „gyvu pavidalu“? Valdovų rezidencijos renginiai ir ritualai volens nolens privertė rastis šiai aprangai. Tegu ji butaforinė, tegu „netikra“ (nes ir audiniai, nors ir analogiški, bet nebe tie, kaip Barboros Radvilaitės laikais, ir pasiūti jau mašina, bet ne rankomis, kaip kitados), tačiau vis dėlto padedanti bent šiek tiek, o norinčiam ir labai pajusti anų laikų dvasios šešėlį... Kad ir kaip bežiūrėtum, bet kas galėtų paneigti, kad tokios, skeptikas pasakytų, „vaikiškos“ ar „primityvios“ atrakcijos, ir padeda išjudinti amnezijos ištiktą tautiečio istorinę atmintį... Juo labiau, kad mūsuose ji ne tik ištikta amnezijos, bet ir iškreipta, kai kuriais atvejais gal net nepataisomai sužalota. Kalbant vien tik apie žmonių aprangą, dera priminti, kad ilgus dešimtmečius „tautine, grynai lietuviška“ tebuvo laikoma ir vadinama vien liaudiškoji. Kodėl taip atsitiko – atskira tema. Čia tik verta pripažinti, jog Valdovų rūmų renginių gerokai aktyvinamos ir skatinamos kostiumo istorikų bei tekstilės restauratorių pastangos atkurti bajorų, didikų, tai yra elitinių visuomenės sluoksnių aprangą buvo dedamos anaiptol ne dėl atrakcijos. Siekta daugiau ir toliau: parodyti, kad ne vien svetur, bet ir mūsų krašte klestėjo ne tiktai namudinė audyba, vilkėtas ne tiktai liaudiškas (beveik tik valstietiškas) kostiumas. Egzistavo ir elitinė, aukščiausios prabos profesionalių meistrų austa tekstilė, iš kurios buvo siuvama bei vilkima aukštesniųjų visuomenės sluoksnių apranga, neabejotinai buvusi pavyzdžiu liaudiškajai. Tik abu šie dėmenys sudaro visuminį mūsų krašto buities kultūros vaizdą. Pirmuosius žingsnius siekiant jį atkurti bus žengę istorinio kostiumo specialistai dailėtyrininkai, bet nepaneigiamai – ir Valdovų rezidencijos gyvenimo kūrėjai.

Gobelenas „Drakonas, ryjantis kiaušinius“, Flandrija, Briuselis, VII a. pr. (Mindaugo Kaminsko nuotr.)

Minėtinos ir kitos mėginamos priminti ar ir atkurti buvusio Rūmų gyvenimo sritys. Antai daugelis istorinių šaltinių liudija Rūmuose kad ir neilgai veikus teatrą, o nuolat – vykus ne vien įvairius pasilinksminimus, bet ir poezijos skaitymus, koncertus. Pastarųjų renginių tradicija jau sėkmingai tęsiama; be to, jau turima atitinkamų, Renenesanso epochai būdingų, muzikos instrumentų ir jais gebančių groti atlikėjų. Itin įspūdingi ir Rūmų gyvenimui svarbūs neseniai vilniečiams pristatyti unikalūs kameriniai vargonai. Reikia turėti vilties, jog pasitaikius palankiai progai, galės būti parodyti ir Rūmų teatro vaidinimai. Juose, kaip ir kitados, visus reikiamus garsinius efektus (griaustinį, lietų, vėtros švilpimą ir kita) perteiks tam tikras „kombainas“, dabar laukiantis savo valandos. Jis, pasirėmus atitinkamais šaltiniais, jau atkurtas, ne tiktai eksponuotas, bet ir leistas išmėginti žiūrovams.

Teko įsitikinti, jog ne vienam mūsų piliečiui krašto valdovas, jo rūmai, dvariškiai ir aplinka dar vis tebeatrodo tokie, kaip juos savo laiku rodė sovietiniai „multikai“: storas, kvailas, su nusmukusia ant ausies karūna, apsuptas tokių pat mužikiškai atrodančių dvariškių ir atsidrėbęs kreivame, bumbulais puoštame, soste. Mielas toks įvaizdis, nes jis paprastiems žmogeliams leidžia pasijusti pranašesniais už tuos „istorijos šiukšlynan“ nusviestus eksploatatorius. Tačiau pripažinkime, jog kaip tiktai jie paliko nesuskaičiuojamas meno vertybes, kurių lekiame pasižiūrėti į tolimiausius kraštus ir vaitojame nedaug teturį čia, vietoje, savo šalyje.

Teisybė, tie valdovai bei jų aplinka buvo ir despotai, ir išnaudotojai, ir lėbautojai. Tačiau, siekdami sau prašmatnios ir padėtį atitinkančios aplinkos, kūrė ją iš pačių dailiausių ir vertingiausių daiktų bei reikmenų, kokius įstengė rasti ir įsigyti. Taip elgėsi ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Dokumentuose, įvairiuose kituose šaltiniuose aptinkama žinių, kas, kur ir už kiek įsigijo kuo įvairiausių vartojimui bei puošybai skirtų daiktų bei reikmenų. Deja, viso to dabar Lietuvoje išliko labai nedaug. Atkurtąsias Rūmų menes puošia tik pagal iškasenų trupinius ar analogijas atkurtos įspūdingos kesoninės lubos, sienų tapiniai, stilingos koklinės krosnys ir ornamentuotos grindys.

Tačiau pamažu į kai kurias jų iš Taikomosios dailės muziejaus parodinių salių bus perkeltos vertybės, gautos dovanų arba nupirktos už valstybės biudžeto ir rėmėjų suaukotas lėšas, kai kurios naujai sukurtos.

Neseniai spaudoje šmėstelėjo tūlo skaitytojo pageidavimas, esą, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją būtina užpildyti tik mūsiškais, reikėtų suprasti – vietoje, tad Lietuvoje, sostinėje, pagamintais daiktais. Atkurtąsias Rūmų menes puoš ir tokie dirbiniai. Tačiau vietinių nebus daug, be to, ir tuos pačius, kaip žinia, daugiausia kūrė svetimšaliai meistrai, anuomet sudarę didžiumą vilniškių amatininkų. O kita vertus, visiems Europos, tad ir Lietuvos valdovams, įkandin jų ir dvariškiams, rūpėjo turėti baldų, kilimų, indų, ginklų iš pačių žymiausių jų gamybos centrų; tai buvo pasididžiavimo ir prestižo dalykas. Tad Rūmai (ne tiktai valdovų, bet ir kitų turtingų kilmingųjų) būdavo nelyginant įvairiausios kilmės meninių vertybių telkiniai, kurių „eksponatus“ siejo tarpusavyje tuo ar kitu istoriniu laikotarpiu vyravęs ir madingas stilius. Seniausiuose, ilgiausiai gyvuojančiuose Europos monarchų rūmuose paprastai pinasi ir derinasi kelios stilistinės sistemos, nes jie buvo statomi, mebliuojami ir kitaip puošiami ne vieną šimtmetį ir ne vieno valdovo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencija renesansinė, todėl atkuriant, stengtasi laikytis šiam stiliui būdingų formų ir interjero formavimo taisyklių. Matyt, tai ir bus viena svarbiausių jos ypatybių.

Spaudoje jau buvo rašyta apie gautus dovanų ir nupirktus dailės kūrinius, numatomus įkurdinti Rūmų menėse. Nestigo priekaištų – esą, šimtai tūkstančių iššvaistyta už sutrūnijusių lentų stalus ir dėžes bei „sudriskusius skudurus“, kurie „joks menas“. „Cha, cha, cha! Kasapanka!“ – žurnalistei be galo juokingas pasirodė  XVI a. visoje Europoje paplitusio specifinio baldo pavadinimas. Ji, vargšė, žinoma, nekalta, kad šios specialybės studentai nemokomi dailės istorijos. Tačiau nevertėtų savo neišmanymu infekuoti skaitytojų, kurie vis dar šventai tiki spausdintu žodžiu. Siekiant juos sudominti (o to visuomet trokšta žiniasklaida), labiau vertėjo skelbti išties intriguojančias istorijas, kaip buvo ieškoma, randama, kuo pigiau įsigyjama ta ar kita meninė vertybė, kaip nustatoma jų meninė ir piniginė vertė, kiek pastangų pareikalavo atgabenimas, galop – restauravimas vis tame pat darbais perkrautame Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre...

Čia drįsime tik kai ką priminti. Visų pirma tai, kad iš plonų natūralaus šilko ar vilnonių siūlų rankomis prieš ketvertą šimtmečių (!) išaustas sieninis kilimas, vadinamas gobelenu, anaiptol ne tas pat, kaip šiuolaikinis fabrikinis tekstilės dirbinys. Gerbtinas tokio gobeleno amžius, bet dar labiau – jame tekstilės priemonėmis meistriškai perteiktas meninis vaizdas. Tai buvo viena svarbiausių rūmų vidaus puošmenų, kuria mokėta gėrėtis, suvokti, kas pavaizduota ir vertinti atlikimo meistrystę. Reikėtų tik džiaugtis, kad Lietuvoje jau turima tikrai verta dėmesio Rūmams bendraamžių tekstilės meno šedevrų kolekcija.

Panašiai būtų galima kalbėti ir apie Rūmams įsigytus baldus. Renesansiniuose interjeruose baldų, kaip žinia, paprastai būdavo nedaug ir nebūtinai puoštų sudėtinga figūrine/ornamentine drožyba. Neretai pakako profiliavimo, nes kai kurie baldai naudoti ir kelionėse ir turėjo daugialypę paskirtį (pavyzdžiui, vis ta pati kasapanka buvo ir dėžė drabužiams, kitiems rakandams laikyti ar vežti, ir suolas atsisėsti, ir gultas, ir interjero komponentas). Vis dėlto ir šiuos dažniausiai iš itin vertingo medžio pagamintus buities reikmenis viduramžių ir naujųjų amžių meistrai stengėsi pagražinti. Atidžiau pažvelgę į dabar dar parodoje rodomas komodas, stalus, krėslus, galime pamatyti ir išmoningai išdrožinėtus augalinius bei geometrinius ornamentus, įvairius simbolinius įvaizdžius ir daugiafigūrines scenas.

Taigi kai kurių iš mūsų manymu „aukšta“ kaina perkant meno kūrinį iš tikrųjų yra mokama už daug ką: dirbinio amžių, stiliaus grynumą, atlikimo kokybę, vaizdo meniškumą... Mūsų kalbamuoju atveju reikia tik priminti, jog Valdovų rūmų kūrėjai pasinaudojo momentu, kai visuotina ekonominė krizė privertė europiečius atverti savo lobynus ir kur kas pigiau nei iš tikro verta, parduoti kai ką iš savo turimų meno kūrinių.

Jeigu taip mūsų valstybės finansų tvarkytojai už pinigus, kaip į balą išmestus gražuolių konkursams, visokiam kičui ar klerkų vojažams rengti būtų leidę įsigyti meno kūrinių naudojantis jų atpigimu Europos rinkoje...

Belieka džiaugtis, kad spėta įsigyti bent jau tuos apie pusketvirto šimto kūrinių. Valdovų rūmams? Taip, ir jiems. Bet ir visai Lietuvai. Tai bent mažytė kompensacija to, kas žuvo per gaisrus, buvo išgrobta per svetimšalių antpuolius ir okupacijas.

 

Žurnalas „Santara“, 2010 m., Nr. 71, p. 18–25.

Lietuvos ryto tinklapis, 2010 m. gruodžio 29 d.

 
 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai