EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Liublino unijos atspindžiai dailėje ir abiejų tautų – lietuvių ir lenkų – savimonėje

Ona Mažeikienė

Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetis pažymėtas įvairiais renginiais, vieni iš jų prasmingi ir įdomūs, bet buvo ir tokių, kurių tikslingumas kėlė abejonių. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Valdovų rūmai ir Lietuvos dailės muziejus, glaudžiai bendradarbiaudami su Lenkijos ir Lietuvos muziejais, archyvais ir bibliotekomis, surengė keletą labai vertingų tarptautinių parodų: „Baltų menas“, „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“, „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“ (pagrindinis šios organizatorius – Lietuvos archyvų departamentas).

2009 m. sukako 440 metų nuo Liublino unijos (1569 m. liepos 1 d.) akto pasirašymo. Sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės (Karūnos) sukūrė unikalų Europoje politinį darinį – dviejų valstybių konfederaciją. Abiejų Tautų Respublika gyvavo daugiau kaip 200 metų, iki XVIII a. pabaigos.

Atidarymo metu paveikslą pristato parodos kuratorius Marijus Uzorka

Šiai sukakčiai pažymėti Taikomosios dailės muziejuje 2009 m. lapkričio 18 d. atidaryta (veiks iki 2010 m. kovo 28 d.) tarptautinė paroda „Liublino unija ir jos epocha Jano Matejkos kūryboje“. Garsus lenkų dailininkas Janas Matejko (1838-06-24–1893-11-01) drobėje „Liublino unija“ įamžino abiejų valstybių atstovų priesaiką sutarčiai Liublino pilies menėje. Dailininkas nutapė ne vieną monumentalų istorinius įvykius vaizduojantį paveikslą, įamžinusį Lietuvos ir Lenkijos pergales: „Steponas Batoras prie Pskovo“, „Jonas Sobieskis prie Vienos“, „Žalgirio mūšis“ (šis paveikslas prieš 10 metų taip pat buvo eksponuotas Taikomosios dailės muziejuje ir sulaukė didžiulio žiūrovų antplūdžio).

Ilgus metus dirbau Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus) Istorijos skyriaus vedėja, teko rengti keletą nuolatinių ekspozicijų, daug trumpalaikių ir ilgalaikių parodų. Visada labai pasigesdavau istorijos ir meno sintezės. Ekspozicijoms labai trūko istorinių siužetinių paveikslų, kokius teko matyti daugelyje Lenkijos muziejų. Keletą istorinių siužetinių drobių generolo Vlado Nagevičiaus rūpesčiu buvo užsakęs Vytauto Didžiojo karo muziejus, tačiau sovietmečiu neleista jų rodyti. Istorines ekspozicijas rengti buvo labai sunku ne tik dėl eksponatų trūkumo. Vitrinos buvo gaminamos iš nepakeliamai sunkių drožlių plokščių, su storais stiklais ir kaskart reikėdavo tuos stiklus iškeldinėti.

Pagalbinė medžiaga – tik nedidelės pilkos fotografijos... Tačiau rengti ekspozicijas sunkiausia buvo dėl ideologinių draudimų. Žvelgdama į šiuolaikines eksponavimo galimybes, kartais atsidūstu: „Gimiau per anksti.“ Dabar rengti ekspozicijas vienas malonumas, svarbiausia turėti idėjų ir eksponatų, jokių ideologinių suvaržymų nėra, nereikia sukti galvos, kaip parodą pavadinti, kad ji neužkliūtų cenzoriams. Techninės galimybės neribotos, o kopijos tokios kokybiškos, kad tik specialisto akis gali atskirti jas nuo originalų.

Sovietmečiu daugumos muziejų ekspozicijos buvo „nuo – iki“ (nuo paleolito iki glavlito, arba iki „brandaus socializmo“). Dauguma jų buvo popierinės, t.y. kopijų kopijos, pilkos, vienodos, neįdomios. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus, vadovaujamas direktoriaus Vinco Žilėno, turėjo sukaupęs šimtus tūkstančių įvairių vertingų originalių eksponatų. Supratome, kad muziejus – ne biblioteka, jo lankytojai ateina ne skaityti, o „matyti“ istoriją, pasižiūrėti išlikusių dokumentų ir daiktų, todėl stengėmės temas atskleisti pasitelkdami laikmečio liudytojus – originalius eksponatus. Laimei, muziejus turėjo įsigijęs nemažai istorinių graviūrų ir, kaip sakydavo Vincas Žilėnas, „valstybės vyrų“ portretų, kurie labai vaizdžiai papildė ekspoziciją.

Nors sovietmečiu požiūris į Lietuvos valstybės istoriją buvo neigiamas, susidurdavome su daugybe ideologinių kliūčių, vis dėlto Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus ekspozicija, veikusi daugiau kaip 30 metų (1968–2002 m.), buvo vientisa, įdomi, visuomenės labai gerai vertinama, dėl jos nebuvo gėda ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Žilėnas sugebėjo net ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis nuosekliai parodyti visą Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo.

Deja, dabar Lietuvos nacionaliniame muziejuje, turinčiame didelius istorijos ir kitus rinkinius, vientisos istorinės ekspozicijos nėra. Eksponuojami gražūs pavieniai daiktai, rengiamos tik atskirų temų parodos. Todėl lankytojai, o, svarbiausia, moksleiviai, Nacionaliniame muziejuje negali nuosekliai susipažinti su Lietuvos valstybės ir tautos praeitimi. Džiugu, kad Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai planuoja parengti šios rezidencijos raidos ekspoziciją Lietuvos valstybės istorijos kontekste. Tačiau ir Lietuvos nacionalinis muziejus neturėtų nutolti nuo savo pagrindinio uždavinio – parengti išsamią, nuoseklią nuolatinę ekspoziciją, pristatančią mūsų valstybės ir visuomenės istoriją.

Tačiau grįžkime prie Jano Matejkos „Liublino unijos“. Paveikslas daugiafigūris, centre – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, dešinėje rankoje laikantis iškeltą kryžių. Valdovui iš šonų – Lietuvos ir Lenkijos valstybių aukšti urėdininkai, pasirašiusieji aktą, kiti įtakingi asmenys. Parodos rengėjai lankytojų patogumui išleido iliustruotą lankstinuką su autoriaus biografija, esminiais faktais apie Liublino uniją ir su paveikslo schema, kurioje numeriais pažymėti 35 svarbiausi asmenys, nurodyta, kokias pareigas valstybėje kiekvienas iš jų užima, kaip vertina uniją. Visa informacija pateikta lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis.

Matejkos kūryba vertinga tiek istoriniu, tiek meniniu atžvilgiu. Dailininkas istorinius paveikslus tapė prabėgus šimtmečiams po vieno ar kito svarbaus įvykio, bet sugebėjo atspindėti pagrindinius tos epochos bruožus. Monumentalioje drobėje „Liublino unija“ matome renesansinį pilies menės interjerą, baldus, to laikmečio aprangą, atributus, kurie atspindi kiekvieno pavaizduoto asmens pareigas, vietą visuomenėje. Kompozicija dinamiška, istorinių herojų veidai išraiškingi, individualizuoti, juose atsispindi ir susikaupimas, ryžtas, susimąstymas, ir abejingumas ar net liūdesys.

Greta pagrindinio parodos akcento – „Liublino unijos“ – parodoje eksponuojama dar daugiau kaip dvi dešimtys dailininko kūrinių: šio paveikslo eskizai, „lituanistinės“ drobės, kuriose Žygimantas Augustas pavaizduotas Vilniaus sode, Radvilų rūmuose su Barbora Radvilaite… Eksponuojama pora kamėjų, sukurtų Italijoje (XIX a.) pagal Matejkos „Liublino uniją“. Įžanginėje salėje kabo išdidinti XVI a. Vilniaus ir Liublino vaizdai.

Kol buvo pasirašyta Liublino unija, įtemptos derybos vyko keletą metų. Prielaidų sudaryti uniją būta įvairių, tiek politinių, dinastinių, tiek karinių ir socialinių. Kiekviena valstybė gynė savo interesus. Nebuvo vienybės ir LDK viduje – tarp bajorų ir didikų. Lietuvos bajorai 1563 m. stovykloje prie Vitebsko prašė, kad Žygimantas Augustas sušauktų bendrą seimą, kuris sutartinai spręstų valstybinius reikalus. Kartu gintis nuo priešų, pirmiausia nuo Maskvos, būtų lengviau. Be to, jie reikalavo vienodų teisių ir laisvių su Lenkijos šlėkta. O Lietuvos didikai siekė tik karinės lenkų pagalbos, glaudžios sąjungos su Lenkija jie nenorėjo. Lenkai savo ruožtu siekė įsikurti Lietuvos žemėse, ypač turtinguose Palenkės ir Ukrainos plotuose, kurie priklausė LDK.

Be to, lenkams rūpėjo, kas valdys Lietuvą po Žygimanto Augusto mirties, nes šis neturėjo palikuonių. Besiblaškantis Žygimantas Augustas suprato, kokie pavojai grės Lietuvai ir Lenkijai, kai pasibaigs Gediminaičių ir Jogailaičių dinastija. Todėl norėjo užtikrinti glaudžią abiejų šalių uniją. 1566 m. Lietuvos seimas išplėtė bajorų teises, tačiau didėjanti Maskvos grėsmė vertė LDK ir toliau ieškoti sąjungos su Lenkija.

1569 m. sausio 10 d. Liubline buvo sušauktas Lietuvos ir Lenkijos atstovų bendras seimas. Lenkų atstovai siūlė tartis Krėvos ir Melniko unijų pagrindu, bet lietuviai jų nepripažino, rėmėsi Antruoju Lietuvos Statutu, kuriame apie uniją neužsiminta. Lietuvos delegacijai vadovavo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis ir Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka Jonas Chodkevičius. Seime kilo aršūs ginčai ir Lietuvos delegacija išvyko iš Liublino, seimas iširo. Lenkai išsireikalavo, kad Žygimantas Augustas prievarta prijungtų prie Lenkijos Palenkę ir Ukrainos žemes (Voluinę, Kijevo ir Braclavo sritis). LDK patyrė didelių nuostolių, neteko daug žemių. Nesibaigiantys karai su Maskva, lėšų stygius vertė lietuvius nusileisti, ieškoti kompromiso su Žygimantu Augustu ir Lenkija.

Po pusės metų (1569 m. birželio 6 d.) Lietuvos delegacija, vadovaujama unijos atžvilgiu nuosaikesnio Chodkevičiaus, vėl atvyko į Liubliną. Abiem pusėms padarius nuolaidų, liepos 1 d. buvo pasirašytas suderintas Liublino unijos aktas, kurį liepos 4 d. patvirtino Žygimantas Augustas. Liublino unija nesukūrė vientisos Lenkijos valstybės. Lietuva neišnyko, ji liko savarankiškas valstybinis darinys su valstybės ir valdovo titulu, sava teritorija, savais pinigais, turėjo savą vykdomąją valdžią (etmonus, kanclerius, maršalkas, iždininkus, vaivadas ir kitus vietos administracijos pareigūnus), turėjo savo teisę – Lietuvos Statutą ir savo teisinę sistemą su Lietuvos vyriausiuoju tribunolu piramidės viršūnėje. Valdovų rūmuose kartais vykdavo atskiri Lietuvos seimai, vadinti Vilniaus konvokacijomis. Lietuvos politinė tauta išrinktą Lenkijos karalių ne visada iškart pripažindavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto Liublino unija atnešė Lietuvai ir neigiamų dalykų: sumažėjo jos teritorija, dalį suverenumo teisių teko perleisti bendroms institucijoms, paspartėjo polonizacija, įsigalėjo lenkų kalba. Tačiau unija padėjo atsispirti Maskvos grėsmei.

Liublino unija tiek po jos pasirašymo, tiek dabar vertinama prieštaringai. Dėl jos reikšmės ir pasekmių nuomonės visada skyrėsi ir diskusijos tebesitęsia.

Sveikinimo žodį konferencijos dalyviams taria dr. Vydas Dolinskas

Minint šios sutarties 440 metų sukaktį, Vilniuje ne tik eksponuota Jano Matejkos kūryba, bet ir surengta tarptautinė konferencija „Liublino unija: idėja ir tęstinumas“. Joje dalyvavo mokslininkai iš šešių valstybių (Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos ir Austrijos). Ją organizavo Nacionalinis muziejus LDK Valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Lietuvos istorijos institutas, Lenkų institutas Vilniuje. Konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 200 žmonių. Tai liudija didelį Vilniaus kultūrinės visuomenės dėmesį Lietuvos istorijai ir lūžiniams jos momentams.

Buvo perskaityti 24 pranešimai. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Rimvydas Petrauskas pranešime „Tarp kivirčų ir sutarimų: socialinės ir politinės Liublino unijos prielaidos“ pabrėžė, kad kiekviena šalis uniją suvokė skirtingai ir siekė savų tikslų, nors jau nuo viduramžių būta abi valstybes artinusių veiksnių.

Baltarusijos teisės instituto darbuotojas dr. Andrejus Januškevičius kalbėjo apie Liublino unijos ir Livonijos karo sąsajas, apie bajorų požiūrį į karą, apie Žygimanto Augusto abejingumą jam ir norą sudaryti uniją su Karūna. Liublino Marijos Kiuri-Składowskos universiteto profesorius habil. dr. Ryszardas Szczygielis (jo pranešimą konferencijoje perskaitė Liublino muziejaus pilies direktorius Zygmintas Nasalskis) svarstė, kodėl unija pasirašyta būtent Liubline? Buvo siūlyta, kad lenkų seimas susirinktų Parčeve, o lietuvių – Voluinėje. Po keleto pasitarimų, 1568 m. rugsėjo 1 d. Žygimantas Augustas specialiu universalu bendrą seimą sukvietė į Liubliną. Pranešėjas apžvelgė pasitarimų etapus, šalių pozicijas. Liublino muziejaus darbuotoja dr. Grażyna Jakimińska papasakojo apie šio miesto reikšmę ir istorines vietas, susijusias su unija.

Istorikė habil. dr. Jūratė Kiaupienė aptarė, kaip po unijos pasirašymo, vos Lietuvos delegacija išvyko iš Liublino, buvo suardytas LDK teritorijos vientisumas. Šis prievartos aktas smarkiai paveikė Lietuvos politinį, ūkinį, kultūrinį gyvenimą, pakeitė ir geopolitinę situaciją Vidurio Rytų Europos regione. Viską dar labiau komplikavo Žygimanto Augusto atsisakymas nuo Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijos teisių į tėvoninę Lietuvą. Pranešėja pasigedo įvairesnių ir išsamesnių Liublino unijos interpretacijų, teisinio jos įvertinimo. Istoriografijoje iki šiol laikomasi lenkų istoriko Oskaro Haleckio XX a. pradžioje pateiktos koncepcijos, o lietuvių tyrinėjimų nėra gausu. Ukrainos mokslų akademijos darbuotoja dr. Jelena Rusina kalbėjo apie Liublino uniją savo šalies istoriografijos kontekste. Istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė pranešime „Liublino unija ir identiteto kaita LDK XVI a. antrojoje pusėje“ pažymėjo, kad tuo metu egzistavęs politinis, etnopolitinis, kultūrinis, socialinis, etninis identitetas suvokiamas skirtingai. LDK XVI a. nebuvo vieningo politinio identiteto, galima išskirti bajorų ir didikų luominį identitetą. Lietuvos istorijos refleksija turėjo pagrįsti savarankiškos Lietuvos valstybės kilmingųjų politinį identitetą ir tapti normatyviniu postulatu, telkiančiu visuomenę, kad XVI a. antrojoje pusėje būtų išlaikyta savarankiška valstybė.

Lenkų istorikas habil. dr. Henrykas Wisneris analizavo LDK bajorų pasipriešinimą unijai XVI a. pabaigoje–XVII a. pirmojoje pusėje. Remdamasis unijos dokumentais, pavietų seimelių ir LDK suvažiavimų nutarimais, amžininkų korespondencija, bandė nustatyti Lietuvos požiūrį į Abiejų Tautų Respubliką ir Lenkijos Karūną. Istorikė dr. Gitana Zujienė nagrinėjo, kaip stengtasi išsaugoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir pakėlimo ceremoniją. Šiuo klausimu dar prieš uniją būta nesutarimų. Buvo skirtingai įsivaizduojama ir būsimoji unijos sąranga (federacija ar vieninga valstybė?). Kompromisas buvo ir pats pavadinimas – Abiejų Tautų Respublika. O valdovo titulas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet ne Lenkijos karalius, Krokuvos Sandomiro, Lietuvos, Rusijos ir t.t. žemių valdovas. Siekta, progai pasitaikius, Lietuvoje susigrąžinti didžiojo kunigaikščio pakėlimo ceremoniją.

Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto dėstytoja dr. Dorota Michaluk kalbėjo apie Palenkės inkorporavimą į Lenkijos Karalystę 1569 m. Šios žemės ilgą laiką ėjo iš rankų į rankas, jose gyveno rusėnai (rytinių slavų etnosas: rusų, ukrainiečių, gudų tautos, susiformavusios XIV–XVII a.), lietuviai, žydai, totoriai, o teritorija vadinta Brastos žeme, Drohičino žeme arba tik pagal miestų pavadinimus (Melnikas, Belskas, Kamenecas). Palenkės terminas yra vėlyvesnis. Šias žemes jungė vidurinis Bugas. 1565–1566 m. seime įvykdyta LDK administracinė reforma. Siekta prieš uniją suvienodinti valstybių struktūrą. Dalį šių žemių prijungus prie Lenkijos, regiono vientisumas buvo pažeistas. Atsidūręs Lenkijos pavaldume, šis regionas prarado Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėtą reikšmę.

Apie Voluinės didikų ir bajorų požiūrį į Liublino uniją kalbėjęs to paties universiteto dėstytojas habil. dr. Tomaszas Kempa pabrėžė Lietuvai skausmingą žemių atėmimą ir lietuvių sugrįžimo į Liubliną tartis su lenkais faktą. Be lietuvių unija būtų buvusi neįmanoma. Rusėnai nuo seno turėjo savų, lietuviams priešingų, interesų. XVI a. viduryje Voluinė buvo rusų kultūros centras, o Lietuvoje stačiatikiai formaliai (nors ne visada to laikytasi) negalėjo užimti aukščiausių postų. Liublino unija jiems suteikė postų garantiją ir jie neprieštaravo, kad tos žemės būtų priskirtos Lenkijai, palaikė unijos idėją.

Viešnia iš Ukrainos dr. Natalija Starčenko pranešime „Liublino unija kaip Voluinės regionalizmo pagrindas“ pažymėjo, kad Voluinės, Kijevo ir Braclavo vaivadijos po Liublino unijos pasirašymo atiteko Lenkijos Karalystei, bet liko galioti LDK teisės kodeksas – Antrasis Statutas, o teisėtvarkoje, administracijoje vartota rusų kalba. Tai buvo savotiška autonomijos išraiška. Varšuvos Kardinolo Stefano Višinskio universiteto profesorius habil. dr. Janas Dzięgielewskis pranešime „Sprendėjai ir jų atsakomybė už Abiejų Tautų Respubliką XVI a. pabaigoje ir XVII a.“ pabrėžė, kad svarbiausius sprendimus priimdavo politiniai luomai (monarchas, senatoriai ir bajorai). Deja, bajorai greitai prarado atsakomybės jausmą, rūpinosi savo giminės interesais, atsirado grupuotės ir nuo XVI a. pabaigos jų tarpusavio vaidai ėmė neigiamai veikti politinį Abiejų Tautų Respublikos gyvenimą.

Docentas dr. Darius Kuolys pranešime „Liublinas: kovos dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublikos“ rėmėsi K. K. Pliaterio Ketverių metų seimo sesijoje (1791 m.) pasakyta mintimi, kad Liublino unija – iš prievartos kilusi sąjunga. Lietuvos pareigūnai tada linkėjo Stanislovui Augustui Poniatovskiui, kad bendrai gerovei jis tarnautų sėkmingiau negu Žygimantas Augustas, nes Liubline dėl abiejų tautų brolybės Lietuva patyrė daug skriaudų. Prelegentas pacitavo Augustino Rotundo mintį, pasakytą LDK vardu unijos išvakarėse: „Savo seniai įkurtos ir tvarkingos Respublikos, prie jūsiškės prijungdami, nenorime prarasti ir, jeigu norime būti dori tėvynės sūnūs, tai ir nedera mums jos prarasti taip, kaip jūs mus raginate padaryti.“ LDK atstovai nuolat pabrėždavo siekį ginti laisvos tautos idėją. Antrasis Lietuvos Statutas 1566 m. įtvirtino „Laisvą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką“. Liublino uniją laikė LDK „laidotuvėmis“ ir kai kurie amžininkai, pvz., Eustachijus Valavičius, Kristupas Radvila Perkūnas ir kt. Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.) buvo sutiktas kaip Lietuvos Respubliką atkūręs ir ją saugantis teisynas. XVII a. LDK istorinis naratyvas taip pat teigė Lietuvos Respublikos tęstinumą Abiejų Tautų Respublikoje, – akcentavo pranešėjas.

Lenkų istorikas prof. habil. dr. Andrzejus Rachuba aptarė lietuvių požiūrį į integraciją Abiejų Tautų Respublikoje, nagrinėjo LDK piliečių veiklą ir pastangas išsaugoti tapatybę valstybiniu lygmeniu. Dabar istorikai jau nebesiginčija dėl federacinio Abiejų Tautų Respublikos pobūdžio. LDK ir Karūna turėjo tik bendrą valdovą, seimą ir Katalikų bažnyčios struktūrą. Atskirai išliko kariuomenė, iždas, įstatymai ir teismai, ministrai, pinigai. Lietuviams nepavyko atgauti prie Lenkijos Karūnos prijungtų Ukrainos ir Palenkės žemių ir atgaivinti nepriklausomybę simbolizuojančio valdovo „iškėlimo“ į LDK sostą. Iš Stepono Batoro Lietuva išsireikalavo pakoreguoti unijos sąlygas. Žygimantas Vaza buvo priverstas patvirtinti Trečiąjį Lietuvos Statutą su „antiunijiniais“ nutarimais, draudžiančiais Karūnos bajorams įsigyti LDK dvarus ir gauti pilietybę. Pagaliau lietuviai užsitikrino teisę vadovauti kas trečiam seimui ir gavo trečdalį vietų bendrose seimo komisijose. Kas trečias seimas turėjo vykti Lietuvoje. Tačiau Lietuva vis tiek nebuvo lygiateisė su Karūna, nes lietuviai senate sudarė vos 1/5 visų narių. Lietuviai norėjo sumažinti savo mokamus mokesčius bendroms valstybės reikmėms iki trečdalio ar ketvirtadalio. XVII a. lenkų kalba tapo dominuojanti kanceliarijoje, o rusų kalba liko teisėje iki 1697 m. Kad išsaugotų savo tapatybę ir savarankiškumą, lietuviai turėjo nuolat kovoti ir ginti tradicines savo teises.

Istorikas dr. Darius Vilimas kalbėjo apie „bajorų tautos“ susidarymą ir „bajoriškos demokratijos“ problemą LDK po Liublino unijos. Antrasis Lietuvos Statutas suformulavo, o Trečiasis įtvirtino „bajoriškos tautos“ sampratą, tačiau „bajoriškos demokratijos“ principai nebuvo įgyvendinti dar labai ilgai.

Lenkijos mokslų akademijos Mokslo centro Vienoje direktorius prof. habil. dr. Bogusławas Dybaśas pranešime „Livonijos unijos. Pastabos apie lenkų ir lietuvių Respublikos struktūrą“ pabrėžė, kad sąvoka Abiejų Tautų Respublika neapima visos senosios santvarkos sistemos. Kai kurios žemės, vienaip ar kitaip susijusios su Lenkija ar Lietuva, liko beveik nepastebimos. Livonija nevaidino svarbaus vaidmens, išskyrus laikotarpius, kai ji buvo pagrindinė Lenkijos ir Lietuvos karų priežastis, nors Livonijos dalis ir Kuršo kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublikai priklausė 200 metų. Livonijos statuso tyrinėjimas galėtų būti pagrindas svarstyti apie Respublikos federacinę struktūrą, – kalbėjo profesorius.

Varšuvos universiteto Teisės istorijos instituto darbuotojas prof. habil. dr. Andrzejus Zakrzewskis pranešime „Valstybė ar provincija? Lietuva Abiejų Tautų Respublikoje – nuo Liublino unijos iki Didžiojo seimo“ priminė, kad ir po Liublino unijos ginčai dėl bendros valstybės formos nesibaigė. Stepono Batoro valdymas, pergalės karuose su Maskva sustiprino LDK poziciją derybose su Karūna. Lietuva siekė visiško lygiateisiškumo (pvz., kad seimai vyktų pakaitomis: du Karūnoje, vienas – Lietuvoje, o monarchas gyventų po lygiai vienoje ir kitoje šalyje). Valstybių savarankiškumą ir teises pabrėžė nuolat sudaromos deputacijos. Seimo posėdžiuose būta ir kitokių Lietuvos savarankiškumo apraiškų (pvz., provincijos sesijos). Vis dėlto pamažu Lietuva iš dviejų Respublikos sudedamųjų dalių virto viena iš trijų provincijų – greta Mažosios Lenkijos ir Didžiosios Lenkijos.

Tai lėmė Palenkės, Voluinės, Kijevo ir Braclavo žemių atplėšimas nuo Lietuvos. Realiai ekonominis, finansinis, demografinis Lietuvos pajėgumas prilygo trečdaliui visos Respublikos pajėgumo. Stanislovas Augustas Poniatovskis norėjo sumažinti lietuvių savarankiškumą, sukurti centralizuotą Lenkijos valstybę. Sumanymas unifikuoti Respubliką atgimė Didžiajame seime. Konstitucija buvo patvirtinta 1791 m. gegužės 3 d., deja, joje jau nėra nė žodžio apie LDK. Tų pat metų spalio 20 d. buvo patvirtintas Abiejų Tautų tarpusavio garantijų įstatymas. Unija vėl buvo akcentuojama susiaurinta, bet Karūnos ir LDK savarankiškumas nebuvo likviduotas. Pasak prelegento, Abiejų Tautų Respublikos epochos pabaigoje lietuvių elito teisinę ir politinę kultūrą reikėtų vertinti aukščiausiu lygiu.

Baltarusių istorikas dr. Andrejus Macukas pranešime „Liublino unija LDK bajorų požiūriu valdant Augustui III Saksui“ aptarė LDK bajorų laikyseną Liublino unijos atžvilgiu – nors pripažino jos nuostatus, bet suprato ir skirtumus tarp Karūnos ir LDK, siekdami juos išsaugoti. Bajorai reikalavo, kad valdovas atvyktų į Lietuvą nors kas treji metai. Jie ne visada gynė LDK valstybines institucijas, tačiau dažnai rėmė pasiūlymus, prieštaraujančius Liublino unijai. Bajorai pasisakė už Liublino unijos postulatų neliečiamumą, bet kartu reikalavo išsaugoti Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą nuo Karūnos, kad Lietuva būtų ne trečioji Abiejų Tautų Respublikos dalis, o turėtų lygias teises su Lenkija.

Istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė aptarė Liublino unijos idėjos tęstinumą LDK konfederacijose Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu. XVIII a. antrosios pusės prisiekusių bajorų sąjungų – konfederacijų – istorija atskleidžia ir patvirtina dualistinį Abiejų Tautų Respublikos pobūdį. Unijos atnaujinimas konfederacijos metu buvo būtinas sąjungos atributas. Kiekviena tauta turėjo patvirtinti, kad nori kurti bendrą Respubliką. Tai rodo, kad bajorijos savimonėje greta valstybinio dualizmo gyvavo ir politinę tautą vienijantis įsitikinimas apie bendras teises ir laisves Abiejų Tautų Respublikoje. Valstybės reformavimo ir centralizavimo projektai siekė revizuoti Liublino unijos nustatytus Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Senosios muzikos tyrinėtoja prof. habil. dr. Jūratė Trilupaitienė kalbėjo apie Liublino unijos poveikį LDK muzikiniam gyvenimui, kuris sietinas pirmiausia su valdovo institucija, dvaru. Deja, ilgainiui valdovo dvaro kultūrinė įtaka LDK silpnėjo. Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius habil. dr. Marceli Kosmanas kalbėjo apie Jogailaičių ir Vazų epochų įvaizdį Henryko Senkiewicziaus kūryboje. Liublino unija, kiti istoriniai įvykiai padarė didelę įtaką XIX a. meninėms vizijoms – Adomo Mickevičiaus, Jano Matejkos ir Henryko Senkiewicziaus kūrybai.

Lenkų istorikas prof. habil. dr. Januszas Ekesas pranešime „Liublinas 1569 m. ir Briuselis 2009 m. (Vakarietiškos tapatybės klausimas)“ akcentavo, kad Liublino unijos laikotarpis turi panašumų su Europos Sąjungos dabartimi, o jų analizė ir lyginimas atveria perspektyvas pažinti abi šias realijas. Kalbėtojas sakė esąs optimistas ir praktiniais dalykais tiki labiau negu teorijomis. Visi norime išlikti savimi. XIX a. pabaigoje dominavo konservatyvi pozicija – „tegu būna, kaip buvo“. Visada yra vilčių ir baimių. Mus skiria etniniai dalykai, mes nevienodai vertiname bendrą praeitį, bet vilčių teikia modernizacija. Džiaugiuosi, kad tapome Europos Sąjungos dalimi, – sakė profesorius Ekesas, pabrėždamas Liublino unijos ir Europos Sąjungos istorines sąsajas.

„Šios konferencijos tikslas – į istorijos mokslą žiūrėti be emocijų“, – sakė profesorė Jūratė Kiaupienė. Manau, tikslą pasiekti pavyko.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas žurnale „Kultūros barai“ 2010 Nr. 1.


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai