EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Pilies sugriovimas, pilies atstatymas

Pranas Morkus

Valdovų rūmai pašaukti tam, kad įtvirtintų Vilniaus lietuviškumą.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2009 m.
V. Abramausko nuotr.

Pirmųjų nepriklausomybės mitingų kalbėtojai, pamenu, tarytum kokį užkeikimą kartojo pasakojimą apie Mozę, kuris nuo Egipto faraono išgelbėtąją tautą, idant toji nusigautų į Pažadėtąją žemę, dar geras keturias dešimtis metų šen bei ten vedžiojo po dykumas. Šiose kalbų vietose minia neplodavo, kita vertus, niekas pernelyg nebūgštaudavo, nes lyg ir nebuvo reikalo taip toli žvilgčioti.

Tapatybės krizė

Ką gi, štai nūn nueita pusė distancijos ir kambarys su stebuklinga Aladino lempa – ne už jūrų marių, bet kas galėjo įsivaizduoti, kad kelią pastojusi pabaisa tokia slidi? Kaipgi kitaip apibūdinsi tautinio ir teritorinio tapatumo krizę? Konvulsyvūs bandymai įsitvirtinti pasaulyje (t. y. įveikti ligą), o ypač kai kurių pretenzijų kirtimasis su niekaip nepripažįstamomis realijomis žeria nesėkmę po nesėkmės. Įvaizdžio gerinimo kampanija („Lietuva – drąsiųjų šalis“) ir su ja petys petin stojantys pasienio koncertai Baltarusijai vaduoti taip prasilenkia su sveiku protu, kad yra tekę nugirsti spėjimų, jog vertėtų kalbėti apie apsukriai motyvuotą ekonominę diversiją.

Nors Europos kultūros sostinės metai bus tik įpusėję, ir derliaus metas dar neatėjo, kur nors pasiskaičius ES nuvežtą oficialų prašymą sostine parinkti būtent Vilnių ir palyginus, kas jame žadėta bei nuduota ir kas iš to išėjo, – susidarys itin nykus įspūdis. Perdėtas savųjų išgalių vertinimas būtinai kada nors pakiša koją. Šiuo atveju taip nutiko iš pat pradžių. Kai vilniečiai atsiuntė daugiau kaip tris šimtus projektinių pasiūlymų, paaiškėjo, kad beveik visose smegeninėse neišdildomai viešpatauja okupacinio režimo priimta trijulė: Barbora Radvilaitė, Žygimantas Augustas, na ir geležinis vilkas, savaime aišku. Tiesa, kelissyk prisimintas ir Čiurlionis. Toks tatai trigrašis iš milžiniško Vilniuje sukaupto turto. Visa kita – „jaunatviški“ pasišvaistymai, tad Europai bei įvairiausioms sąsajoms lyg ir nebelieka vietos.

O neilgai trukus publika susilauks Tūkstantmečiui dedikuoto „Vienybės medžio“. Tai toksai apskritimas, į kurį įkalta šimto iškiliausių lietuviškų vardų spiralė. Ką gi, sprendžiant iš to, kas parinkta, galima neklystant nuspėti, kad lėmė biurokratiniu principu sudaryta komisija; įprasta, kad šios ilgai derasi ir bando įtikti visiems, o nepataiko niekam. Tai ir šis spaudoje skelbtas mūsų žygio vėliavas įprasminančių vardų sąrašas nejučiomis primena viename J. L. Borgeso apsakyme neva cituotą „kinišką enciklopediją“, kurioje gyvūnai skirstomi į a) priklausančius Imperatoriui, b) balzamuotus, c) prisijaukintus, d) kiaulėnus, e) sirenas, f) pažįstamus iš pasakų, g) palaidus šunis, h) siautūnus, i) nutapytus plonyčiu kupranugario vilnos teptukėliu, j) iš tolo primenančius muses... Ir t. t., ir t. t. Tačiau tai niekai: prie memorialo sustojęs praeivis perskaitys nebent pustuzinį vardų ir nueis sau. Jis teisus. Pralaimėtų mūšių laukuose neverta užsibūti. Vis tiek šiokia tokia pažanga. Dar nelabai seniai tekdavo semtis vilties iš pasakaičių apie Juodosios jūros vandeniu girdomus žirgus ir natūralų Anykščių vyną pražūtingai pamėgusią Anglijos karalienę. Šiaip ar taip, pažanga akivaizdi. Gal panašiai jaučia ir visuomenė, nes iš nesėkmių tragedijos nepučia.

Valdovų rūmai – vienybės ašis

Įstabu tik, kad tragedija įžvelgiama ten, kur derėtų pasididžiuoti. Valdovų rūmų atkūrimo istorija iš dalies primena pusės amžiaus senumo Trakų peripetijas. Vos nacionalkomunistui Antanui Sniečkui ryžusis patyliukais pradėti salos pilies atkūrimą, užvirė ginčai, ar verta, ar tai bus „tikra“, ar neprofanuojama didingoji praeitis. Ne pro šalį būtų panarplioti, kas gi pirmasis puolė skųsti Maskvai. Šioji nedelsdama vožė: kolūkių kultūros namų, kaimų seklyčių, fermų, siloso bokštų statyboms lėšų stinga, o šie štai nori atkurti feodalų pilis. Darbai sustojo, juos vykdę žmonės nukentėjo, buvo uždrausta viena nekaltų nekalčiausia brošiūrėlė apie paveldo restauracijos metodiką. Laimė, Maskva netrukus išvydo nenumatytą rezultatą: akivaizdus svetimųjų smurtavimas akimoju subūrė visuomenę, ginčai išblėso, o paskui, kai Sniečkus prisidėjo prie sąmokslo prieš Chruščiovą ir užsidirbo šiokių tokių privilegijų, restauracija įgavo spartų pagreitį. Kur šiandien tosios fermos ir seklyčios, o pilis švyti ir džiugina milijonų širdis!

Neabejotina, kad toks sunkus prisikėlimas įkvėpė drąsos ir pažadino kitą pasąmonės tamsybėse slypėjusią svajonę, atrodytų, dar nerealesnę. Kad ištrintų iš omenies net mažiausią užuominą apie sunaikintą lietuvių valstybę, rusai po plytą išpardavė Žemutinę pilį ir duobę užbėrė – laidodami – žemėmis. Utopinio liberalizmo pražudyta valstybė ir taip nebeturėjo galimybių prisikelti nei tame, nei kitame amžiuje, o štai Vilniui buvo kirstas išties lemtingas smūgis.

Miestai, o ypač sostinės, yra aplink dangiškosios ir žemiškosios valdžios centrą besispiečiančių pastatų sistema. Vilniaus erdvė prarado būtiną vientisumą, veidrodis suskilo, iki šiol jį bando sulipdyti žodžiais daugiatautis, daugiakultūris. Paliko baltarusiškas Vilnius, žydiškas Vilnius, lenkiškas, na ir lietuviškas, ir nuo tol jie gyveno kiekvienas sau, nieko vienas apie kitą nežinodami ir net nesistengdami žinoti. O beprasmiškų nekantrių lenkiškų sukilimų sužadintas imperijos kerštas pavertė kadaise turtingą išdidžią sostinę nešvariu miesteliūkščiu, iš kurio kiekvienas talentingesnis, ko nors pasiekti besitikintis miestelėnas privalėjo bėgti. Ir bėgo. Tasai sąmonėn įsispaudęs sueižėjimas ir bus, ko gera, nematomoji priežastis, dėl kurios nei įvaizdžio, nei VEKS’o, nei, pagaliau, Tūkstantmečio idėjos negalėjo būti sėkmingai įkūnytos, nei rišliau parinkti Vienybės medžio vardai.

1918 metais Lietuvos Taryba pasirinko tautai išlikti optimalų etninės valstybės principą, o šiandien, tapatybės iškrikimo metu, ko gera, gali tekti grįžti į pradžią. Į tuos metus, kai miestelėnai savo nameliams baigė ardyti pilies mūrus ir norėjo skirstytis kas sau, – sustabdyti juos ir priversti atstatyti valstybės bei vienybės simbolį.

1894-aisiais rūmų vizija ėmė ir atgimė dailininko Juozapo Kamarausko kūrinyje.

Amžiaus viduryje įsidrąsino poetai:

... Bet langas prasivers... Ir bokšto laikrodis išmuš...
Ir piešinys didės ir plėsis, sujudės, atgis
Kaip kadras miesto filme – nusidrieks prieš mus.

Paskutinieji Juditos Vaičiūnaitės žodžiai iš knygelės apie Vilnių – beveik desperatiški: „Kad tik būtų atstatyta Žemutinė pilis. Juk jūs to norit, mielieji mano, mylimieji... Šventos Žemutinės pilies dulkės...“

Komunistinės rusų imperijos saulėlydy fatamorgana visų džiaugsmui sušmėžavo dar arčiau – architektų brėžiniuose – kaip įsivaizduojamoji Nacionalinė galerija. Paskui dar dešimtmetis kitas, brėžiniai didėjo ir plėtėsi, ėmė dygti tikros sienos ir štai – rūmai nusidriekė prieš mus. Ne kiti – lietuviai tam ryžosi, nežiūrėdami darbų galybės, ir nuo šiol miestas nebe toks, koks buvo anksčiau.

Kas gi atsitiko visuomenei, kad šimtmečių svajonės išsipildymas pažymimas ne džiūgavimais ar bent santūriu pasididžiavimu, o vis garsėjančiais išpuoliais ir užgauliojimais? Seimo narė Dalia Teišerskytė ėmė reikalauti, kad nurėžtų statybai skirtus pinigus ir juos padalytų „jos rinkėjams“ svarbesniems objektams, andainykščių fermų ir siloso bokštų analogams. „Monstras“, „pinigų plovykla“, „muliažas“, „užstojantis Gedimino kalną“, „neišnešiotas“ – tai tiktai dalis neapykantą kaitinančios litanijos.

Lietuviai dar tik pratinasi prie tikrosios savo istorijos, gūždamiesi traukiasi atatupsti, tarsi bristų į ledinį Baltijos vandenį. Dar labiau jie, regis, bijo savo ateities. Rusai, akylai ir anaiptol ne geranoriškai stebintys Lietuvos valstybės raidą, savuose interneto puslapiuose ima ir pažeria abejonių, ar tauta patempia valstybingumo naštą.

O Žemutinė pilis, tautos ištvermingumo ir atkaklumo simbolis, jau stovi, ir kai atvers Vytimi paženklintus vartus, o vidun plūstelės smalsiųjų minios ir pasiklys šioje padangėje neregėtose erdvėse, daugeliui ūmai pasivaidens, kad šios sienos niekad nebuvo nugriautos, kad rūmai dunksojo visąlaik, be pertrūkių.

Tada tie žmonės išgyvens tautos gyvenimo vientisumą. Tam Žemutinė pilis ir buvo prikelta.

Nors jis pats tai kukliai neigia, Žemutinės pilies atkūrėju žmonės vadina Algirdą Brazauską, pripažinkime, pelnytai. Tiesa, ištaręs „Nebus papildomai dvidešimties milijonų – nebus ir Valdovų rūmų“, Brazauskas gudravo. Net jei skirtų ir 120 milijonų, išbaigtumo, kokį vaizduojasi esmingesnės informacijos niekad negavę laikraščių skaitytojai, liepos 6 dieną tikėtis neverta. Nes atkūrimas prasidėjo vos prieš dešimtį metų, ir ne iš karto statytojai aprėpė, į kokį didžiulį žygį leistasi. Štai lenkai, pavyzdžiui, savąjį Vavelį pripažino restauravę tik 2005-aisiais, po bemaž šimtmetį trukusių darbų darbelių. O juk šis nebuvo sulygintas su žeme.

Kol auksu ir įvairiaspalviais vainikais sužaižaruos neregėtai aukštos lubos ir milžiniškų langų vitražai, Valdovų rūmams teks mažumėlę luktelėti. Ir dar šį tą iškentėti, tikintis siloso bokštų šalininkų užbaigimo darbams skirstomų lėšų.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas žurnale „Fortuna privata“, 2009/birželis/liepa

 
 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai