EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Ten, kur nebuvo nieko, kuriasi lobynas

Vidas Rachlevičius

Praėjusių metų liepą, minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, dalyvaujant įvairių valstybių vadovams ir monarchams, sostinėje buvo simboliškai atidaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Buvo surengtos atvirų durų dienos, ir organizuotos žmonių grupės galėjo susipažinti su atkuriamais rūmais. Projektavimo darbai iš esmės jau baigti, šiomis dienomis ten vėl dirba statybininkai, o nuolat kaupiama vertybių kolekcija 2010-ųjų pradžioje buvo papildyta labai vertingais mecenatų dovanotais meno kūriniais. Kovo pradžioje pasirašyta sutartis su kolekcininku Edmundu Armoška, kuria jis 10-iai metų Valdovų rūmams perduoda eksponuoti savo paveikslą „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“. Tai – vienas vertingiausių Lietuvoje esančių meno kūrinių.

Nepaisant daugybės ginčų, ambicijų protrūkių, biurokratinių trukdžių ir įvairių institucijų nesusivokimo bei nerangumo, neretai – ir projekto politizavimo, Valdovų rūmai pamažu auga ir tvirtėja.

„Pernai liepą buvo surengtos atvirų durų, arba vartų, dienos, kai organizuotos grupės galėjo susipažinti su atkurtais, bet iki galo neįrengtais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais. Šiais metais statybininkai taip pat mums žada skirti maždaug savaitę vasarą ir metų pabaigoje. Dabar visi didieji projektavimo darbai beveik baigti, išskyrus kai kuriuos aplinkos tvarkymo, apželdinimo projektus, be kurių rūmai ir taip gali normaliai funkcionuoti. Iki 2010 metų pabaigos statybos darbai turi būti visiškai baigti pietiniame korpuse, dalyje vakarinio, rytinio, visiškai bus baigti statybos darbai ir lankytojų aptarnavimo terminale. 2011-aisiais turėtų būti atlikti būtini dekoro darbai ir sumontuota bei suderinta techninė įranga, aišku, jei finansavimas bus bent toks, koks šiemet. O šiais metais skirta 12 mln. Lt iš biudžeto ir dar 8 mln. Lt žadama skirti iš Privatizavimo fondo. Nors pagal sąmatas reikia 24 mln. Lt, bet kai ko dabar būtų galima ir atsisakyti. Taigi realu, kad 2011 metų pabaigoje bus atidarytos salės ir įrengtos kai kurios ekspozicijos – beveik 2/3 rūmų erdvių, išskyrus šiaurės vakarinį korpusą“, – „Versus“ sako Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Didelis žingsnis į priekį – baigti projektavimo darbai, nes dėl jų buvo sugaišta nemažai laiko. Ir ne vien dėl to, kad projektas yra labai sudėtingas, nes reikėjo ieškoti ir rasti įvairių netradicinių sprendimų, kai kuriais atvejais parengti net dešimtis įvairių variantų, bet ir dėl įvairių institucijų nerangumo. Pavyzdžiui, daugiau kaip metus truko tarpinstitucinė diskusija dėl Abraomo Šliosbergo namo (sovietiniais metais buvusių pionierių rūmų) įliejimo į bendrą ansamblį, o galutinis sprendimas iš esmės nesiskyrė nuo pirminių pasiūlymų. Todėl kiti darbai arba stovėjo vietoje, arba vėlavo. Bet bėda po vieną nevaikšto: kai projektavimo darbai baigti, ir darbo visa jėga gali imtis statybininkai, užklupo sunkmetis, ir iškilo problema dėl finansų.

Didžiausi galvosūkiai – lubose

Viena iš atkurtųjų koklinių krosnių.

Dolinskas sako, kad interjero dekoravimas tęsis dar kelis dešimtmečius. Tai – ir koncepcijos, ir pinigų klausimas. Bet be to rūmai gali puikiausiai funkcionuoti ir priimti lankytojus. Dėl puošybos, tai ko gero didžiausia problema yra lubos.

„Pavyzdžiui, kesoninės lubos. Jos yra suskaidytos į kvadratus ar panašias figūras ir, žinoma, bus dekoruojamos tik polichromiškai, įvairiomis spalvomis, taip pat auksuojamos. Dėl to problemų nekyla, nes yra įvairių užuominų apie naudotas spalvas, detales – rozetes, kankorėžius, herbinius skydelius ir kita. Daugiau galvosūkių kelia plafoninės – pakabinamos medinės lubos. Jų rėmai sudalyti į didelius plotus, kurie turi būti ištapyti. Ir nėra medžiagos, kurioje būtų tiksliai nurodyta, kokie ten buvo siužetai“, – pasakoja Dolinskas.

Yra žinoma, kad barokinėse patalpose – vakariniame korpuse – tikrai buvo plafonai, jie tikrai buvo ištapyti ant drobių, yra net žinoma, kas juos tapė, drožė ir auksavo rėmus. Tai – Vazų dinastijos valdovams dirbę dailininkai ir meistrai. Tačiau nėra visiškai aišku, kokioje patalpoje ir kokia tematika vyravo. Iš tam tikrų užuominų galima spręsti, kad tikrai buvo atspindėta didžioji 1611 metų Smolensko pergalė, kai po 100 metų pertraukos šis miestas buvo atkariautas iš Maskvos.

„Pirmiausia reikia išgryninti tematiką, surasti to laikotarpio tapybos, grafikos analogų. Pavyzdžiui, tikrai yra žinoma, kad čia darbavosi dailininkas Christianas Melichas, bet jo darbų beveik nėra išlikę arba jie nėra identifikuoti. Bet nėra sunku įsivaizduoti to laikotarpio stilistiką – ankstyvasis barokas, olandai, vokiečiai, italai, kurie dirbo pas Vazas. Tai – Tommaso Dolabella (1570–1650) arba Peteris Danckertsas de Rij (1605–1661). Šių dailininkų kūrybos pavyzdžių yra išlikę ir Lietuvoje, taip pat ir Lenkijoje. Taigi, stilistika žinoma, ir ją atkurti galima. Telieka tematika ir kompozicija. Tam yra graviūros, medaliai, tapybos darbai. Tiesiog reikia sėsti ir dirbti. Tai yra daroma, bet yra kitų skubių darbų, susijusių su ta rūmų dalimi, kuri galėtų būti atidaryta, taigi pirmiausia dirbame juos“, – darbus rikiuoja rūmų direktorius.

Rūmų atkūrėjai skubėdami nenori padaryti didelių klaidų dėl lubų tapybos, todėl yra nusiteikę ramiai ir kruopščiai dar patyrinėti įvairią medžiagą, aptarti įvairius variantus, skrupulingai parengti projektus, juos apsvarstyti ir paskui jau toliau dirbti veikiančiuose rūmuose – iš salės į salę. Kita vertus, skubėti nėra ko, nes, pavyzdžiui, ir atidarius Krokuvos Vavelį, dekoravimas ir tapybos dabai tęsiasi iki šių dienų. Lenkų specialistų nuomone, ten yra padaryta klaidų, todėl lietuviai iš jų mokosi, ir tų klaidų bandys išvengti.

Kitas sudėtingas ir ilgiau užtruksiantis dalykas – renesansinių salių frizų tapyba. Tai – puošybos juosta palubėje. Viena jau atkurta, kitos projektas parengtas. Tokių frizų bus dar 5. Vieni – paprastesni, kiti – sudėtingesni. Šiuos darbus ko gero bus patikėta atlikti Lietuvos dailininkams restauratoriams. Jie turi didelę patirtį, o pirmąjį jų atkurtą frizą įvertino ir lenkai, ir vokiečiai bei italai, – tai išties labai profesionalus darbas.

Kad lietuviai, atkuriantys Valdovų rūmus, nėra kažkuo išskirtiniai, rodo ir kitų šalių pavyzdžiai. Štai Italijoje dabar įgyvendinamas Feraroje esančios Castello Estense pilies atkūrimo projektas. Ten daugiau kaip 100 metų buvo miesto valdžios biurai. Pastatuose, kurie daugiau kaip prieš 30 metų buvo atsiimti iš miesto savivaldybės, yra įkurtas ir jau veikia muziejus, po truputį atkuriamas interjeras. Vilniečiai aktyviai bendrauja su lenkais, italais ir dalijasi patirtimi. Vyksta dialogas ir baltarusiais, kurie turi konkrečių planų dėl Nesvyžiaus, Gardino, Miro. Tą patį daro vokiečiai Berlyne, Miunchene, kituose miestuose, nes po karo ten buvo atkurta tik istorinių pastatų išorė, kontūrai, o dabar bandoma atkurti ir bent dalį interjerų.

Kokios bus pirmosios ekspozicijos?

Kol rūmuose dar kaukši statybininkų plaktukai, muziejaus darbuotojai rengia pirmąsias nuolatines ekspozicijas. Praktiškai jau parengtos dvi pagrindinės ekspozicijos, ir kai tik statybininkai nutrauks pastato apgultį, muziejininkai yra pasirengę per 2–3 mėnesius ekspozicijas parengti lankytojams.

Visų dovanotojų ir mecenatų vardai bus įamžinti marmuro lentose rėmėjų salėje. Viena iš jų jau yra.

„Pirmoji nuolatinė ekspozicija yra istorinė ir architektūrinė rūmų raida valstybės istorijos kontekste – nuo seniausių laikų iki pat rūmų atkūrimo. Kita – atkurtų reprezentacinių istorinių interjerų ekspozicija – 2-ame ir 3-iame rūmų aukšte. Parodų centras, daugiafunkcė edukacinė renginių salė, kai kurios mažesnės ekspozicijos bus atidarytos vėliau“, – sako Dolinskas.

Pirmosios ekspozicijos modelis – didaktinis. Didžiausios jos vertybės – autentiški mūrai ir unikalūs radiniai, kurių Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ per 20 metų sukaupė daugiau nei 300 tūkst. ir dabar perduoda Valdovų rūmų muziejui. Bet kad gryna archeologija nebūtų nuobodi masiniam lankytojui, ji bus pateikta platesniame kontekste, panaudojant įvairias priemones – bus daug ikonografinės medžiagos iš užsienio, įvairių daiktų, kurie galėjo priklausyti valdovams ar net susiję su rūmais arba Lietuva. Beveik nėra jokių žinių apie rūmuose buvusius baldus, tačiau ekspozicijoje bus apie 1 tūkst. įvairių vertingų daiktų iš viso pasaulio – portretai, auksakalystės kūriniai, stiklo dirbiniai, įvairūs kiti smulkesni daiktai, šarvai, ginklai, kurie turi kokį nors specialų ženklą ar nuorodą į Lietuvą arba jos valdovus – herbą, įrašą, dėl kurio jį galima susieti su kuriuo nors valdovu ir konkrečia vieta. Greta šios su valdovais ir jų rezidencijomis tiesiogiai susijusių lituanistinių vertybių ikonografinės medžiagos bus rodomi ir vertingi autentiški radiniai: architektūros detalės, keramika, papuošalai, medžio, odos, kaulo dirbiniai ir kita.

„Pagrindinė šios ekspozicijos mintis – rūmai ir jų šeimininkai – valdovai. Kartu su archeologiniais radiniais įvairūs maketai, brėžiniai, piešiniai, ikonografija atskleis platų Lietuvos valdovų rezidencijos raidos kontekstą visos valstybės istorijos fone. Prie eksponatų bus trumpi ir aiškūs paaiškinimai, komentarai, pristatantys rūmų raidą skirtingose epochose, svarbiausius įvykius, valdovų asmenybes, čia dirbusius menininkus, žymiausius valstybės pareigūnus. Kiekvienoje salėje bus kompiuterių terminalai, kuriuose bus galima plačiau pasidomėti pristatoma vieta ar laikotarpiu. Ten bus ir trumpi filmai, reportažai bei išsamesnė informacija apie salę ir eksponatus. Be to, rūmuose bus kelios vietos, kur bus galima prisėsti prie kompiuterio ir susipažinti su pateikiama visa išsamia medžiaga ne tik apie rūmus ir jų šeimininkus, bet ir apie visos Lietuvos praeitį, ateityje – gal net 15 kalbų“, – pasakoja rūmų vadovas.

Įdomūs dalykai vyks rūsyje po Didžiuoju kiemu, kur bus įkurdinta speciali auditorija, ir šiaurės vakarų korpuso daugiafunkcėje salėje. Ten planuojama rodyti istorinius filmus su gyvais profesionalių istorikų komentarais – kas juose – tiesa, kas – pramanyta, kas tiksliai atitinka istorinę tiesą, o kas yra filmų kūrėjų fantazijos vaisius. Valdovų rūmai jau yra susitarę su kai kuriais istorikais, kurie galėtų pakomentuoti „Tadą Blindą“, „Herkų Mantą“, lenkiškąją „Kryžiuočių“ versiją ar „Tvaną“. Premjeros bus komentuojamos gyvai, o komentarai bus įrašomi, ir vėliau tuos filmus galės pamatyti gerokai daugiau žmonių. Jaunimui arba besidomintiems karyba bus įdomu tokius filmus žiūrėti, kai juos komentuos ir istorikai, ir kariškiai – ginklų specialistai. Beje, Lietuvos kariuomenės vadai yra aistringi šio projekto entuziastai, Valdovų rūmų muziejus su Lietuvos kariuomene rengiasi pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Bus bendradarbiaujama rengiant įvairias ceremonijas, plėtojant švietėjišką veiklą, muziejininkai padės atkurti istorines uniformas. Iš pradžių bus įrengta nedidelė istorinių ginklų ir ekipuotės ekspozicija sargybinėje, o vėliau šiaurės vakarų korpuse bus eksponuojamas ginklų, šarvų, įvairių smulkesnių su karyba susijusių radinių rinkinys – iš viso keli šimtai eksponatų. Auditorijoje ir daugiafunkcėje salėje vyks ir edukaciniai renginiai, galbūt – ir klasikinės muzikos koncertai, spektakliai, teminiai kultūros vakarai. Jau dabar Valdovų rūmų muziejus yra gavęs įvairių paklausimų bei pasiūlymų rengti įvairius kultūrinius ir valstybės protokolo renginius.

Žvalgyba pasaulinėje rinkoje

Kalbant apie atkuriamus Valdovų rūmus, ypač įdomus yra ekspozicijų formavimo klausimas. Lietuvoje, kuri daugybę kartų buvo nusiaubta įvairių karų ir okupacijų, formuojasi vieta, į kurią iš įvairių šaltinių suplaukia didelės meno ir kultūros vertybės – ten, kur nebuvo nieko, kuriasi lobynas. Vien šis faktas turėtų priversti rausti įvairius politikus ir tariamus visuomenininkus, kurie apie būsimas Valdovų rūmų ekspozicijas pastaraisiais metais yra prišnekėję ir daug netiesos, ir visiškų kvailysčių.

Muziejininkai vadovaujasi specialiu dokumentu – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkuriamų interjerų istorinių kultūros ir meno vertybių atrankos kriterijais“. Tų kriterijų yra keli. Pirmasis – chronologinis. Pagal šį griežtą kriterijų „interjeruose eksponuojamos tik autentiškos, šiuose rūmuose buvusios vertybės“ arba kitos „autentiškos vertybės, kurios buvo sukurtos ar pagamintos ne vėliau nei XVII amžiaus viduryje, t. y. iki ~1655 metų, kol Valdovų rūmai tarnavo kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija“.

Išimties tvarka gali būti eksponuojamos ir autentiškos vertybės, kurios buvo sukurtos ar pagamintos iki XVIII amžiaus pabaigos, t. y. iki maždaug 1795–1801 metų, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sunaikinta kaimyninių valstybių bei nugriauti iki tol Vilniaus miestiečių apgyventi Valdovų rūmai. Chronologinių kriterijų ar kitos išimtys daromos lituanistinėms, tiesiogiai su Lietuvos valdovais, valstybininkais susijusioms vertybėms.

Taip pat yra meniniai kriterijai, kurie nurodo, kad interjeruose eksponuojamos chronologinius kriterijus atitinkančios aukšto meninio lygio autentiškos vertybės, kurios savo laiku buvo ar galėjo būti Valdovų rūmų, taip pat kitų valdovų, didikų, miestų patricijų rūmų interjeruose. Rūmuose vietos ras ir vertybės, „sukurtos profesionalių menininkų ar meistrų, apie kuriuos iš rašytinių šaltinių žinoma, jog jie dirbo ir kūrė Lietuvos valdovams, didikams“. Stilistiniai kriterijai nurodo, kad interjeruose eksponuojamos chronologinius ir meninius kriterijus atitinkančios autentiškos gotikos, Renesanso, manierizmo ar ankstyvojo baroko vertybės.

Taip pat yra patvirtinti geografiniai, tipologiniai ir kiti kriterijai.

Remiantis šiais kriterijais, Valdovų rūmų interjero ekspozicijai reikalingų autentiškų vertybių ieškoma bei įsigyjama ir Lietuvoje, ir užsienyje, dažniausiai – iš antikvariatų, mugių. Dalis įsigytų vertybių buvo parduodamos aukcionuose ar priklausė privatiems kolekcininkams. Muziejininkai ir rūmų atkūrimo entuziastai atlieka didžiulį žvalgomąjį darbą: kasmet sukaupiama informacija apie maždaug 4–5 tūkst. pasaulinėje rinkoje siūlomų įsigyti vertybių, atitinkančių bent dalį Valdovų rūmų interjerams keliamų kūrinių kriterijų. Tada keliais etapais įsigijimo komisijos nariai, konsultantai ir ekspertai atrenka tinkamas, užsako ekspertines išvadas, apžiūri. Ir tik paskui, turint reikiamus vertinimus, išanalizavus rinkos kainas, planuojama įsigyti.

Per derybas dėl galutinės kainos dažniausiai pavyksta nusiderėti bent 10% kainos, o kartais – iki 50%. Taip sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigai panaudojami kitoms vertybėms įsigyti.

Beveik jokių išankstinių sąlygų

Valdovų rūmų muziejus jau yra įsigijęs apie 400 vertingų eksponatų (iki 2008 metų pabaigos juos įsigydavo Lietuvos dailės muziejus, kuriame veikė Valdovų rūmų filialas), taip pat yra gauta ir nemažai dovanų – gobelenų, baldų, paveikslų, knygų, žemėlapių, grafikos kūrinių, įvairių stiklo, metalo, keramikos dirbinių.

„Ir šiemet jau gavome labai vertingų dovanų. Jas dovanojo kanauninkas dr. Algimantas Kajackas, akademikas prof. Algimantas Miškinis, sutarta ilgam laikui deponuoti XVI amžiaus paveikslą „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“ iš Edmundo Armoškos kolekcijos, – džiaugiasi Dolinskas. – Kai ką įsigijo ir mums perdavė Valdovų rūmų paramos fondas, Lietuvos bankas padovanojo monetų rinkinių. Dovanojimo procesas vyksta nuolat, ir jį ko gero paskatino kolekcininko Edmundo Armoškos, Andrejaus Balykos ir verslininko Antano Boso, taip pat brolių Ortizų iniciatyvos.“

Pagal atrankos kriterijus ekspozicijai tinka įvairios vertybės. O jei kūrinys atitinka kriterijus, bet yra iš tolimosios Portugalijos? Dolinskas šypsosi, kad į nieką negali numoti ranka, nes ir su šia šalimi būta tiesioginių sąsajų, pavyzdžiui, Vilniaus amatininkai savo batų padams gaminti naudojo kamštinį medį iš Portugalijos. Lietuvos ir Lenkijos valdovai bei Vilniaus didikai turėjo ir daiktų net iš Turkijos bei Persijos. Taigi, rūmuose savo vietą gali rasti labai įvairūs daiktai.

„Jei kalbėsime apie minimalų rūmų apstatymo variantą, be kurio neišsiverstume, tai dabar turime apie 80% būtinų eksponatų, laisvos vietos – dar apie 20%. Bet tokios ekspozicijos įrengimas – labai subtilus dalykas, nes iki ankstyvojo baroko rūmų interjerai nebuvo perkrauti, kaip XVIII ar XIX amžiais. Taigi, ar stovės viena skrynia, ar dvi – ne esmė. Iš pradžių viskas gali būti kukliau, nes tokių muziejų ekspozicijos formuojamos šimtmečiais“, – sako Dolinskas.

Dėl siūlomų dovanų didelių nesusipratimų iki šiol nekilo, nes rimti kolekcininkai arba žmonės, turintys vertingų meno kūrinių ar daiktų, suvokia, kokie rūmai bus, kokia jų siūlomų daiktų vertė, kas tinka, o kas netinka. Šiuo klausimu kolekcininkas Edmundas Armoška „Versus“ pasakė trumpai: „XVII amžiaus vidurys – ir baigta. Čia jau kalba apie tikras vertybes, šedevrus.“

Bet galimos ir kai kurios išimtys. Tai pasakytina apie lituanistines vertybes, susijusias su valdovais arba didikais – knyga iš kunigaikščių Sapiegų bibliotekos, kuri yra truputį vėlesnė, bet tinka rūmų kontekste. Arba kiek vėliau Romoje sukurtas didžiulis grafikos darbas su Lietuvos ir Lenkijos herbais ir dedikuotas paskutiniajam valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Nors tokios vertybės rūmuose niekada negalėjo būti, bet jos turi tiesioginę sąsają su valstybe bei jos žmonėmis ir tikrai ras vietą ekspozicijoje.

Yra daiktų, tiesiogiai susijusių su rūmų teritorija, pilimi ir iš XIX amžiaus, nes egzistavo rytinis korpusas, kuris buvo kelis kartus perstatytas, jame gyveno žmonės, buvo įsikūrusi kariuomenė, ten rasta įvairių daiktų, taigi, anot Dolinsko, kiekvieną daiktą reikia vertinti individualiai.

Privatūs asmenys ar kolekcininkai, dovanojantys rūmams dideles vertybes, dažniausiai nekelia jokių išskirtinių sąlygų. Anot direktoriaus, jiems labai svarbu, kad dovana neatgultų kur nors fonduose ar sandėliuose, o būtų eksponuojama. Dažnai tai net ne sąlyga, o pageidavimas, kuris net neformuluojamas raštu. Kadangi eksponatų dar trūksta, dėl to problemos nėra. Savaime suprantama, kad prie eksponato, leidiniuose, kataloguose dovanotojas visada bus nurodomas. Visų dovanotojų ir mecenatų vardai bus įamžinti marmuro lentose rėmėjų salėje. Viena iš jų jau yra, suprojektuota antroji, pagaminti rėmai. Manoma, kad tokių lentų gali būti trys.

Nors dovanojimo procesas vyksta sklandžiai, pasitaiko ir nesusipratimų. Štai politinių kalinių ar tremtinių daiktai bei relikvijos tikrai labai tiktų Genocido aukų muziejui arba sostinės Tuskulėnų memorialiniam kompleksui. Rūmų darbuotojai mano, kad dėl mandagaus ir argumentuoto atsisakymo priimti tokias dovanas įsižeidusiųjų nėra.

Būta ir kuriozų. Štai per tarpininkus rūmams buvo siūloma „kunigaikščio Kęstučio lazda“, kuria esą naudojosi ir vėlesni Lietuvos valdovai. Žmonės norėjo padaryti gera, tačiau nesuvokė, kad ta lazda išdrožta turbūt XIX ar XX amžiuje, ir jei ant jos išdrožti kunigaikščių vardai, tai dar nieko nereiškia. Gali būti, kad tą lazdą savo rankose yra laikęs prezidentas Antanas Smetona, tad jiems buvo patarta, kad ji visai tiktų Kauno prezidentūrai ar Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Privačių kolekcijų viešnagė

Dar vienas būdas pagyvinti, papildyti ekspoziciją ir supažindinti visuomenę su nematytomis meno vertybėmis – eksponuoti skolintus darbus. Pastaruoju metu tarp kolekcininkų yra įvairių minčių ir pasvarstymų dėl norų bei galimybių Valdovų rūmuose eksponuoti darbus iš privačių kolekcijų. Lietuvoje yra šimtai žmonių, kurie kažką kolekcionuoja ir turi vertingų meno kūrinių, bet neoficialiai skaičiuojama, kad rimtų kolekcininkų yra ne daugiau kaip 20. Tačiau ir iš tų kelių dešimčių ne visų turimos vertybės atitinka Valdovų rūmų ekspozicijų formavimo kriterijus, dažniausiai – laikotarpio. Todėl ratas dar labiau susiaurėja. Kita vertus, skolintų meno kūrinių eksponavimas yra susijęs su įvairiais niuansais, ir įvairūs muziejai į šį reikalą žiūri įvairiai.

„Mes labai teigiamai žiūrime tiek į privačius, tiek ir į institucinius eksponatų skolintojus, – kalba Dolinskas. – Taip daryti įprasta, muziejai dažnai keičiasi eksponatais, nes tai, kas vienam nelabai aktualu, kitam – nepamainoma. Ypač tokie skolinimai aktualūs besikuriančiam muziejui ir skolintojui. Štai su Krokuva ir Varšuva tai jau esame aptarę, nes šių miestų karališkosiose rezidencijose yra vertybių, kurios dėl įvairių priežasčių guli sandėliuose – ar per daug lietuviškos, ar tokių turi po kelias ir negali visų parodyti. Kalbamės ir su Lietuvos dailės muziejumi, ir su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Telšių „Alkos“ muziejumi, kitais. Galime priimti ne tik atskirus darbus, bet ir ekspoziciją ar kolekciją, pavyzdžiui, Vakarų Europos tapybos. Kai dėl privačių asmenų, tai jau dabar yra deponuota unikali Edmundo Armoškos „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“, kuri kol kas bus eksponuojama Taikomosios dailės muziejuje, kur yra dalis įsigytų vertybių, o vėliau ji papuoš Lietuvos ir Lenkijos valdovo Aleksandro Jogailaičio laikotarpio salę ir bus vienas svarbiausių jos akcentų.“

Bet europinė ir pasaulinė patirtis rodo įdomų dalyką: ilgam laikui paskolinti arba deponuoti kūriniai dažnai į ankstesnius namus nesugrįžta – juos arba įsigyja muziejus, arba padovanoja savininkai. Pavyzdžiui, tai pačiai Vavelio karališkajai piliai dar tarpukaryje garsiosios didikų giminės Potockiai, Radvilos, Sapiegos ir kiti buvo perdavę laikinai saugoti ir eksponuoti nemažai vertingų kūrinių, ir didesnę jų dalį Vavelis dabar jau yra įsigijęs bei gavęs dovanų.

Tarp privačių kolekcijų ar rinkinių, kurie kažkiek laiko galėtų būti eksponuojami Valdovų rūmuose, ypač ten įsikursiančiame parodų centre, paminėtina, pavyzdžiui, advokato Rolando Valiūno senųjų žemėlapių kolekcija. Konkrečios kalbos apie tai dar lyg ir nėra, bet senieji žemėlapiai, grafikos arba pastelės darbai yra labai jautrūs daiktai: jie negali ilgai būti šviesoje, jiems reikia „pailsėti“ tamsoje. Todėl galimos tik trumpalaikės parodos ir, anot Valdovų rūmų muziejaus atstovų, tai yra tik techninė, bet ne principo problema. O parodų centre virs gyvenimas, parodos nuolat keisis, bet pagrindinės ekspozicijos nekisti.

Kitas reikalas – kolekcininko ir rūmų bičiulio, padėjusio nupirkti Žygimanto Augusto gobeleną su herbais, Viliaus Kavaliausko ordinų ir ypač – Vyčio kryžių kolekcija. Šis kolekcininkas, pavyzdžiui, turi tris aukščiausius prieškario Baltijos šalių apdovanojimus – Estijos Baltosios žvaigždės ordino grandinę, Latvijos Trijų žvaigždžių ordino grandinę, Lietuvos – Vytauto Didžiojo aukso grandinę. Nė vienas kaimyninių šalių muziejus tokių eksponatų neturi. Kavaliauskas yra nuveikęs milžinišką tiriamąjį darbą, nes jis kolekcionuoja ne tik apdovanojimus, bet renka ir tų žmonių nuotraukas, sudaro biografijas. Savo knygoje jis pirmąkart išvardijo visus 1 400 Vyčio Kryžiais apdovanotus Tėvynės gynėjus, visus 1918–1920 metų savanorius – net 10 245 žmonių, visus Klaipėdos sukilimo dalyvius. Jau išleisti 2 jo knygų tomai, o iš viso bus 6. Jo pasija – Vyčio Kryžiaus ordininkų ekspozicija, su apdovanojimais, nuotraukomis, gyvenimo istorijomis.

„Chonologiškai tokia paroda mums labai tiks, nes ji įsikomponuoja į XX amžiaus pradžios Valdovų rūmų ekspoziciją. Ji – kaip vertingas inkliuzas vienoje A. Šliosbergo namo salėje su to meto interjeru.

Be to, čia nuolat būdavo įvairių kariuomenių štabai – rusų, lietuvių, lenkų, vokiečių, sovietų. Taigi istoriškai tai labai tinkama vieta Lietuvos valstybės atkūrėjams – didvyriams pagerbti“, – kalba Valdovų rūmų direktorius.

Dėl privačių kolekcininkų darbų ir rinkinių eksponavimo galima tik viena problema. Su ja vilniečiai dar nesusidūrė, bet ją aiškiai parodo Vavelio patirtis. Šiam muziejui ne kartą buvo siūlyta dovanoti arba ilgam deponuoti kolekcijas, bet su sąlyga, kad jos būtų eksponuojamos visos, vienoje vietoje ir nuolat. Suprantama, joks integralus muziejus, turintis ekspozicinę koncepciją, tokių dovanų niekada nepriims, nes po 3 ar 4 tokių dovanų muziejus bus visiškai dezintegruotas ir taps atsitiktinių dalykų rinkinys arba kratinys. Su tokiomis ar panašiomis labai kategoriškomis sąlygomis, jei ateityje tokios būtų pateiktos, sutikti neketina ir vilniečiai.

Kai dėl vertybių saugumo, kurios bus eksponuojamos Valdovų rūmuose, tai, anot rūmų darbuotojų, šis muziejus bus viena saugiausių vietų Lietuvoje, kur bus įdiegtos visos būtinos moderniausios technologijos, užtikrinsiančios ir didžiausių vertybių saugumą, ir tinkamas mikroklimato sąlygas išsaugoti vertybes ilgą laiką.


Vienintelis galimas ir logiškas kelias

Valdovų rūmams kaupiamam rinkiniui suformuoti geriausias pavyzdys yra Krokuvos Vavelio karališkosios pilies baldų, paveikslų, kitų kūrinių ir netgi gobelenų rinkinių kaupimo istorija bei patirtis. Išskyrus istorinius Žygimanto Augusto gobelenus ir kelias kitas lobyno bei arsenalo vertybes, Vavelyje nėra nė vieno baldo ar paveikslo, kuris istoriškai būtų priklausęs šiai rezidencijai. Lenkai nuo 1905 metų pradėjo kaupti tinkamos chronologijos, aukšto meninio lygio, panašios tematikos ir tipologijos meno bei kitų vertybių rinkinius, kurie galėtų kompensuoti negrįžtamai prarastų kolekcijų netektis ir leistų atkurti tam tikras epochas bei jas atspindinčius reprezentacinius interjerus. Pagrindinis tikslas – atkurti moksliškai pagrįstas tipiškų istorinių interjerų vizijas, kurios galėtų atskleisti, iliustruoti istorinės rezidencijos gyvavimo ir gyvenimo esmę.

Visos kada nors dėl įvairių priežasčių šeimininkų apleistos ar praradusios savo pirmines funkcijas istorinės rezidencijos, kurios šiandien prikeliamos naujam gyvenimui, susiduria su tomis pat problemomis ir visos jos šiuos klausimus sprendžia panašiai – kaupia analogiškus rinkinius, galinčius bent iš dalies pakeisti prarastuosius istorinius. Tai vienintelis galimas ir logiškas kelias kompleksinių interjerų įvaizdžiui atkurti. Ši taisyklė taikoma ir Italijos rūmams – Florencijos „Palazzo Vecchio“, Mantujos „Palazzo Ducale“ ar Feraros „Castello Estense“ rezidencijoms, taip pat daugelyje Vokietijos rūmų ir pilių – Dresdene, Heidelberge, Manheime.

Iš dalies taip yra atkurti ir Varšuvos karališkosios pilies interjerų vertybių rinkiniai. Panašiu keliu ruošiasi eiti ir baltarusiai, baigiantys atstatyti kunigaikščiams Radviloms priklausiusias Miro bei Nesvyžiaus rezidencijas, taip pat latviai, atkuriantys Rundalės rūmų interjerus.

Europinė praktika taip pat liudija, kad žinomos ar numanomos vertybės, kurios galėjo priklausyti vienai ar kitai istorinei rezidencijai, o šiandien saugomos kituose rinkiniuose, kopijuojamos ir papuošia atkuriamus rezidencijų interjerus. Pavyzdžiui, kopijuojami netgi Pjačencoje esančių Visconti ir Farnese rūmų arba Feraros Este dinastijos pilies lubų plafoninės tapybos kūriniai, Urbino kunigaikščių portretai, pasklidę po daugelį pasaulio muziejų. Mantujos kunigaikščių rūmuose ir „Palazzo Te“ prieš kelerius metus buvo surengta didžiulė paroda, kurioje rodytos iš viso pasaulio laikinai surinktos meno kolekcijos, kadaise puošusios rūmų interjerus arba istoriškai priklausę Gonzagi dinastijai. Tokia metodika vadovaujamasi ir atkuriant Vilniaus rūmų interjerus, rengiant rūmuose nacionalines ir tarptautines parodas.


Valstybės skirtų lėšų statistika (2009 m. sausis):

2005 m. – 2,5 mln. Lt (iš biudžeto)
2006 m. – 2,5 mln. Lt (iš biudžeto)
2007 m. – 7,5 mln. Lt (iš jų – 4 mln. Lt iš biudžeto ir 3,5 mln. Lt pagal parengtą projektą iš Privatizavimo fondo)
2008 m. – 7 mln. Lt
2005 m. – 2,5 mln. Lt (iš biudžeto)
Iš viso 2005–2008 metais skirta Valdovų rūmų eksponatams įsigyti – 19,5 mln. Lt.
Valdovų rūmų paramos fondas eksponatams išleido iki 1 mln. Lt, dovanos (kartu su brolių Ortizų dovana) kainavo daugiau nei 1 mln. Lt (iš viso apie 2 mln. Lt investuota ne biudžeto lėšų).
Palyginimui: Jono Meko ir Jugio Mačiūno kolekcija kainavo 12–13 mln. Lt, o už 19,5 mln. Lt bus apstatyta apie 80–90% Valdovų rūmų interjero erdvių XV–XVII amžių autentiškomis vertybėmis.


Dovanotos vertybės – nacionalinis turtas

„De Republica Polonica duobus libris illustrata“, Frankfurtas prie Maino, Leipcigas, 1687 metai (akademiko prof. habil. dr. Algimanto Miškinio dovana)1
Francisco Suarezas, „Metaphysicarum disputationum...“, Genuja, 1636 m. (Kunigo Juliaus Sasnausko ir Lietuvos bernardinų bendruomenės dovana)2
Sidabrinė paauksuota taurė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė arba Vengrija, 1560 m. (Brolių George’o, Oliverio ir Nicolaso Ortizų dovana Lietuvai)3

2010 metais atkuriami Valdovų rūmai jau gavo 3 vertingas dovanas. Jas dovanojo kanauninkas dr. Algimantas Kajackas, akademikas prof. Algimantas Miškinis, 10-iai metų deponuotas XVI amžiaus paveikslas „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“ iš Edmundo Armoškos kolekcijos.

Iki 2009-ųjų pabaigos mecenatai Valdovų rūmams buvo padovanoję ir perdavę 28 vertingus eksponatus (be Lietuvos banko padovanotų monetų ir banknotų rinkinio). 2009-ųjų gruodį buvo surengtas Valdovų rūmų Rinkinių komplektavimo komisijos posėdis, kuriame, be šios institucijos specialistų, dalyvavo arba savo nuomonę raštu pareiškė kitoms institucijoms priklausantys komisijos nariai, nuolatiniai ekspertai ir konsultantai. Jie įvertino 2009 metais Valdovų rūmų gautas ir perimtas dovanas – 17 vertingų XVI–XX amžių eksponatų – graviūrų, knygų, metalo, keramikos ir stiklo dirbinių, tapybos kūrinių, gobelenų, skulptūrų. Komisijos nariai ir ekspertai priėjo prie išvados, kad 17 aptartų eksponatų vertė siekia daugiau nei 0,5 mln. Lt.

Iš viso nuo 2003 iki 2009 metų pabaigos Valdovų rūmams padovanotų eksponatų vertė siekia 2,2 mln. Lt. Jau šiemet pasipildžius dovanų sąrašui, šis skaičius gerokai šoktelėjo.

Meno vertybių atkuriamiems Valdovų rūmams dovanojo Lietuvos, Vokietijos, Italijos, JAV, Lenkijos kolekcininkai, kultūrininkai, verslininkai:
dr. Tomaszas Niewodniczańskis, Edmundas Armoška, Andrejus Balyko ir Antanas Bosas su šeimomis, Valentinas ir Lilė Ramoniai, dr. Meinolfas Siemeris, Krokuvos Jogailos universitetas (rektorius prof. Karolis Musiołas ir „Collegium Maius“ direktorius prof. Stanisławas Waltośas), Vidmantas ir Nerijus Staniuliai, Vitalijus Vėteris, kan. doc. teol. dr. Algimantas Kajackas, kun. Julius Sasnauskas OFM, Saulius Karosas, Vytautas Vepštas.

Iki 2008 metų gautos dovanos buvo saugomos Lietuvos dailės muziejuje, o 2009-aisiais jos perduotos Valdovų rūmams, kurie toliau kaupia dovanas. Verslininkai broliai Nicolas, George’as ir Oliveris Ortizai Lietuvai taip pat padovanojo kunigaikščiams Sapiegoms priklausiusią taurę ir pageidavo, kad ji būtų eksponuojama atkurtuose Valdovų rūmuose. Su aukciono komisiniais mokesčiais ši taurė galėjo kainuoti apie 1 mln. Lt.

Nuo 2004 metų Valdovų rūmams 7 eksponatus taip pat yra nupirkęs Valdovų rūmų paramos fondas, kuris šioms vertybėms išleido beveik 700 tūkst. Lt.

Visos šios dovanos – gotikos, Renesanso, baroko epochų Europos ir Lietuvos meno bei istorijos išskirtinės vertybės – tapo Lietuvos nacionalinio turto dalimi.

Apie vertybes išsamiau:

  1. Žymaus Prūsijos, Lietuvos ir Lenkijos istorijos bei kalbų tyrinėtojo, Karaliaučiaus universiteto absolvento lituanistinė knyga: Christophorus Hartknoch (1644–1687 m.), „De Republica Polonica duobus libris illustrata“, Frankfurtas prie Maino, Leipcigas, 1687 metai (akademiko prof. habil. dr. Algimanto Miškinio dovana). Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose biblioteką pradėjo kaupti jau Aleksandras Jogailaitis XV amžiaus pabaigoje. XVI amžiuje Žygimanto Augusto biblioteka garsėjo kaip viena turtingiausių ir daugiausia egzempliorių turinčių visoje Europoje. Bibliotekos rinkinius gausino ir Vazų dinastijos valdovai. Per amžius Valdovų rūmų biblioteka buvo išblaškyta po viso pasaulio šalis. Valdovų rūmų muziejus siekia atkurti istorinę rūmų biblioteką ir jau yra sukaupęs itin vertingų XVI–XVII amžių leidinių, grafikos darbų, žemėlapių rinkinį, kuris bus eksponuojamas specialioje atkurtoje bibliotekos ir kunstkameros salėje vakarų korpuse.

  2. Francisco Suarezas, „Metaphysicarum disputationum...“, Genuja, 1636 m. Superekslibrisas odiniame viršelyje bei įrašai knygoje aiškiai rodo, kad ji priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleriui kunigaikščiui Kazimierui Leonui Sapiegai, vėliau buvo dovanota Vilniaus jėzuitų kolegijai, o dar vėliau priklausė Kaltanėnų pranciškonų vienuolynui. Tai knyga iš garsiosios kunigaikščių Sapiegų bibliotekos, kurią pradėjo kaupti dar Kazimiero Leono senelis. Kunigo Juliaus Sasnausko ir Lietuvos bernardinų bendruomenės dovana.

  3. Sidabrinė paauksuota taurė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė arba Vengrija, 1560 metai. Priskiriama Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos broliui, Oršos pakamariui ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo deputatui Grigaliui Sapiegai (apie 1560–1600). Brolių George’o, Oliverio ir Nicolaso Ortizų dovana Lietuvai, įteikta Prezidentui Valdui Adamkui. Saugoma Lietuvos dailės muziejuje, bet mecenatų pageidavimu, turėtų būti nuolat eksponuojama Valdovų rūmų lobyne.

Nuotraukos Vytauto Abramausko, Mindaugo Kaminsko, Antano Lukšėno.


Gobelenas iš serijos „Saliamono ir Dovydo istorija“ (?), Flandrija, XVII amžius (Andrejaus Balyko ir Antano Boso šeimų dovana).

Vertinga dviejų šeimų dovana

2009 metų vasarį sostinės Taikomosios dailės muziejuje įvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijai padovanoto vertingo Baroko epochos meno kūrinio – Flandrijoje XVII amžiuje išausto gobeleno – pristatymas. Jame dalyvavo eksponato dovanotojai – kolekcininkas Andrejus Balyko ir verslininkas Antanas Bosas bei jų šeimų nariai, muziejininkai, žinomi dailėtyrininkai, kolekcininkai. Iš karto po pristatymo gobelenas buvo perduotas restauruoti Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistams, kurie jį konservuoja, restauruoja ir rengia eksponuoti atkurtuose Valdovų rūmuose.

2009-ųjų pradžioje gobelenas tapo 416-uoju eksponatu tarp sukauptųjų Valdovų rūmų interjero ekspozicijai ir 7-ąja Valdovų rūmams dovanota vertybe.

 

 

 


Ten jos tikresni namai

Nežinomas dailininkas. „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“.
XVI a.
Genujos dožą Andrea Doria (1466–1560) vaizduojantis marmuro biustas su kolona, Italija, XVI a. vid. (kolekcininko Edmundo Armoškos dovana). Ši įstabi, greičiausiai Lombardijos meistrų sukurta, skulptūra papildys Valdovų rūmų muziejaus kaupiamą Europos valstybių valdovų portretų kolekciją, kuri istoriškai egzistavo rūmuose. Su Lombardija ir Genuja Lietuva ir Lenkija XVI amžiuje taip pat palaikė gana aktyvius politinius, kultūrinius bei ūkinius ryšius.

Paveikslą „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“ žinomas kolekcininkas Edmundas Armoška įsigijo maždaug prieš tris dešimtmečius. Tikslios vietos kolekcininkas nenurodo, tik pasako, kad „buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse“. Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistai tiksliai nustatė, kad tai yra XVI amžiaus pradžios darbas, kurio autorius nėra žinomas.

„Tai buvo Bonos Sforzos (Bona Sforza d’Aragona (1494–1557) – Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė (nuo 1518 m.), Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina – red. past.) laikotarpis. Kai paveikslas buvo eksponuojamas sostinės Radvilų rūmuose, profesorė iš Krokuvos man sakė, kad veikiausiai tai gali būti italų mokykla, o gal net ir pati Bona Sforza paveikslą atvežė į Lietuvą ir dovanojo bažnyčiai. Tačiau aišku viena – jis tikrai buvo Vilniuje. Paskui vyko įvairios istorijos peripetijos, karai ir aš ją suradau ne Lietuvoje, o senosiose LDK žemėse“, – šedevro istoriją, kurioje vis dar daug nežinomųjų, „Versus“ pasakoja kolekcininkas Armoška.

Dėl paveikslo kilmės yra kelios versijos. Labiau tikėtina, kad jį Lietuvoje sukūrė aukšto lygio vietinis menininkas, kuris galbūt yra mokęsis Italijoje, o gal ir čia dirbęs italas. Tačiau neatmestina versija, kad jis galėjo būti atvežtas ir iš pačios Italijos, nors, mūsų tyrinėtojų nuomone, XVI amžiaus pradžioje paveiksle matomi gotikiniai elementai lyg ir ragina šią versiją atmesti.

Taip pat nėra žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis paveikslas buvo išvežtas iš Lietuvos, bet manoma, kad jis tikrai turėjo kaboti bažnyčioje. Armoška mano, kad daug šio paveikslo istorijos mįslių tikrai galima būtų įminti, gal prie to dabar prisidės ir Valdovų rūmai, bet tam reikia daug laiko, atsidėjimo ir išteklių. Geras atspirties taškas yra tas, kad ekspertai yra 99,99% įsitikinę, jog tai yra italų mokyklos darbas, o Italijoje fondai ir archyvai yra išlikę nuo XI ir XII amžių.

Ar galime teigti, kad tai yra vienas vertingiausių meno kūrinių, esančių Lietuvoje?

„Be jokios abejonės, – įsitikinęs Armoška. – Tai patvirtino ir Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius, pristatydamas paveikslą Prezidentui Valdui Adamkui, ir kiti autoritetingi ekspertai. Tokius darbus mūsų muziejuose galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.“

Kai kolekcininkas įsigijo paveikslą, ant jo buvo įvairių laikmečių žymių, taip pat buvo uždėtas masyvus sidabro apvadas. Tai buvo padaryta XVIII amžiuje, tuomet buvo tokia mada, panašiai rėmindavo ir ikonas. Bet kolekcininkas apvadą atskyrė, kad Madona švytėtų visu savo pirminiu grožiu, o apvadas eksponuojamas greta.

„Paveikslas buvo labai geros būklės, tačiau vis tiek jį maždaug pusantrų metų labai kruopščiai tvarkė Prano Gudyno restauravimo centro specialistai, vadovaujami direktorės dr. Jūratės Sanvaitienės. Medžio įdėklą, kuriame dabar yra paveikslas, pagamino neseniai miręs mūsų medžio restauravimo tėvas Alfonsas Gudzevičius. Aš jį vadinau profesoriumi, jis ir knygą apie medžio restauravimą yra parašęs. Darbą jis atliko labai profesionaliai, o viduje yra specialios medžiagos, kurios palaiko reikiamą temperatūrą“, – naujausią paveikslo istoriją pasakoja Armoška.

Mintis, kad paveikslas galėtų būti eksponuojamas muziejuje, brendo pamažu. Po parodos Radvilų rūmuose kolekcininkas suprato, kad žmones tai domina. Kai prasidėjo Vadovų rūmų atkūrimas ir pradėta formuoti ekspozicija, jis pagalvojo, kad laikyti „tokį dalyką“ namuose būtų neteisinga.

„Siūlytis buvo lyg ir nekorektiška, bet tokių minčių jau turėjau. Kituose muziejuose jis būtų kaip šašas, o Valdovų rūmams – labai tiks“, – svarstė Armoška. Paskui viskas vyko lyg savaime, o kai rūmų direktorius Vydas Dolinskas parodė salę ir tuščią sieną, kolekcininkas apsisprendė galutinai.

Tačiau kolekcininkų būna įvairių. Vieni negaili ir nebijo savo kolekcijų rodyti visuomenei, kiti, tarsi maniakai, yra pasirengę pirkti net vogtą šedevrą, žinodami, kad niekur ir niekada jo negalės parodyti. Egoistiškas noras gėrėtis vienam taip pat kartais būna motyvas kolekcionuoti.

O kaip Armoška: juk turbūt su paveikslu susigyveno? Ar užsimezgė su Madona koks nors dvasinis ryšys, ar negaila skirtis?

„Kolekcininkų gyvenime būna visko: nespėji pasikabinti, o jau gauni pasiūlymą keistis, parduodi arba įsigyji kitą, – pasakoja Armoška. – O čia – visai kas kita. Kai pamačiau tą paveikslą, jau kokius keturis dešimtmečius kolekcionavau. Man nutirpo kojos, griebiausi stalo. O juk tai – parduodamas daiktas! Šedevras! – prisiminimais dalijasi Armoška. – Tokių dalykų kolekcininkui pasitaiko tik kartą arba kelis gyvenime. Paskui kelerius metus džiaugiausi. Dabar kiekvieną dieną apžiūriu, vaikus atsivedu – parodau. Namuose specialiai nekabinau, nes jai reikia kilmingesnės vietos. Dėl išsiskyrimo, jaučiu kažkokį vidinį kutenimą. Bet manau, kad Valdovų rūmuose bus geriau, ten – daugiau didingumo, o jai to reikia. Ten jos tikresni namai“, – kalba Armoška.

Dėl paveikslo ateities jis dar nieko nežino ir nieko neplanuoja.

„Skulptūrą padovanojau, o šią dovanoti gal per drąsu. Pakabos 10 metų, paskui žiūrėsim. Nors būna ir taip: iškeliauja paveikslas ir įsikuria kitur – visam gyvenimui. Ką gali žinoti?“ – svarsto kolekcininkas.

Beje, Armoška rimtu kolekcionavimu yra uždegęs ne vieną žinomą žmogų. Neturėdamas, kaip jis sako, „jokių įgaliojimų ir be prievartos“, subtiliai rimtų verslininkų teiravosi, ar šie neketina kažko padovanoti ar nupirkti atkuriamiems Valdovų rūmams – juk tais laikais labdara, mecenavimas ir kultūra ėjo koja kojon. Tačiau, anot Armoškos, jiems gal ne pinigų gaila, žmonės tam turbūt dar nesubrendo.

 

Tekstas pirmą kartą paskelbtas žurnale „Versus“ Nr. 4 (44); 2010 m. balandis

 
 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai