EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Rūmai iš nebūties

Adomas Rasmantas

Po metų, kai švęsime Lietuvos vardo tūkstantmetį, lankytojams duris atvers atkurti Žemutinės pilies valdovų rūmai. Nuo XVI a. per 250 metų jie buvo svarbiausio ir įspūdingiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pastatų komplekso dalis. Lygiavosi su prašmatniausiais Europos dvarais.

E. Kurausko nuotr.[1]
Gobelenas „Tobijaus kelionės iš Ekbatano miesto Persijoje“, Belgija,
apie 1570 m.
Kasapanka (suolas-dėžė), Toskana, XVI a.
Indauja, Burgundija,
XVI a. vidurys
Kredensas, Prancūzija,
XVI a. II pusė
Stovas praustuvei, Italija,
XVI a. pradžia ir varinis dubuo, Lombardija, XVI a.
Vaza, Italija, XVII a.
Šarvų komplektas, Vidurio Italija, XVI a.
Plotu ir statinių jame masteliu Vilniaus žemutinė pilis buvo pati didžiausia Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovų rezidencija. Interjero turtais ji stulbino net įtakingiausius Europos monarchus.

Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje prieš 21 metus prasidėję archeologiniai tyrimai atskleidė daug naujų duomenų apie kadaise čia buvusios prabangios rezidencijos išvaizdą. Atkasti rūmų pamatai patikslino ansamblio konfigūraciją, o archeologiniai radiniai suteikė naujų žinių apie interjero įrangą. Atrasta senų dokumentų, kultūros vertybių, išblaškytų po pasaulio archyvus, muziejus ir privačias kolekcijas. Šiandien jau galima atsekti paminklo raidą. Joje ryškius pėdsakus paliko trys meno stiliai: gotika, renesansas ir ankstyvasis barokas. Per ilgus amžius rezidencija išgyveno ir svaigaus pakilimo, ir didelio nuosmukio laikus. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ją statė ir puoselėjo, o priešai ir gaisrai niokojo.

Pirmieji didybės žingsniai

XIII a. antrojoje pusėje galbūt karalius Mindaugas, vėliau neabejotinai ir didysis kunigaikštis Gediminas tarp Aukštutinės pilies kalno ir Katedros pradėjo statyti netaisyklingo plano aptvarinę pilį su bokštais. Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad iki XVI a. pradžios pagrindinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija sostinėje Vilniuje buvo Aukštutinės pilies rūmai, su kuriais varžėsi ir netoliese esančių Trakų Salos pilies rūmai. Be to, viduramžiais valdovas dažnai keliavo iš vienos savo rezidencijos į kitą taip palaikydamas valstybės vieningumą. XV a. pradžioje Vilniaus pilis perstatė ir išplėtė jose rezidavęs didysis kunigaikštis Vytautas, planavęs čia surengti savo karūnavimo iškilmes ir troškęs pabrėžti to meto Lietuvos, plytinčios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę bei išskirtinį valdovo statusą.
Esminis lūžis Vilniaus Žemutinės pilies, kaip pagrindinės Lietuvos valdovų rezidencijos, naudai siejamas su Jogailos anūko didžiojo kunigaikščio Aleksandro (valdė 1492–1506 m.) vardu. Valdovas su žmona Elena, Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterimi, gyveno šiuose Vilniaus rūmuose, juos labai mėgo ir puoselėjo, čia mirė ir liko vienintelis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, palaidotas Vilniaus katedroje. Jo palaikai ilsisi mauzoliejuje po  Šv. Kazimiero koplyčia.
Tais laikais sparčiau augti ėmė reprezentaciniai valdovo dvaro poreikiai ir plėtotis ceremonialas. Dvariškių padaugėjo iki 1000–1500. Žemutinė pilis tapo pagrindine Lietuvos valdovų rezidencija, ji turėjo liudyti valdovo, dinastijos ir valstybės galią. Tuo metu Europoje madingu vėlyvosios gotikos stiliumi pastatyti veikiausiai dviaukščiai rūmų korpusai. Apie pirmuosius valdovų rezidencijos Pilies kalno papėdėje gyvenimo šimtmečius žinoma ne itin daug. Archeologų atrasti keramikos dirbiniai byloja, kad rezidencijos gyventojų buityje svarbūs buvo gurmaniški malonumai ir su jais susiję žaliai, gelsvai bei rusvai glazūruotos keramikos indai: puodai, ąsočiai, dubenys, storasieniai vazonai, trikojės keptuvės, puodai su dangteliais, iš Vokietijos atkeliavę plonasieniai balto molio puodai, dengti žalia salotine glazūra. Ypatingoms progoms naudotos stiklo taurės.
XV a. rezidencijos langai buvo sumontuoti iš įvairiaspalvių kampuotų vitražo gabalėlių, nes didelių stiklo lakštų išlieti dar nemokėta. Ilgainiui gausėjo prabangių stiklo indų – aukštų tarytum vazos, puoštų stiklo lašeliais ir aukso gijomis. Svarbi interjero puošmena buvo krosnys su glazūruotais reljefiniais kokliais ir ažūrinėmis karūnomis. Juose įamžinti šimtai gyvenimiškų ir biblinių vaizdų, ornamentų, herbų, simbolių ir fantastinių būtybių. Žemutinės pilies teritorijoje rasti tūkstančiai tokių koklių, jų kolekcija laikoma didžiausia pasaulyje.

Aukso amžius

Jis atėjo XVI a., kai valdant Žygimantui Senajam (1506-1548) ir jo sūnui Žygimantui Augustui (1544/1548-1572) į Vilniaus valdovų rūmus išdidžiai įžengė Renesanso dvasia, viešpatavusi čia daugiau nei pusę amžiaus.  Karalius Žygimantas Senasis bei jo žmona italė Bona Sforca Vilniuje gyvendavo su ilgomis pertraukomis. Pagrindinė rezidencija buvo Krokuvos Vavelio pilis. Vos devynerių sulaukęs įpėdinis gavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir 1544 m. rudenį su žmona Elžbieta faktiškai pradėjo valdyti Lietuvą. Netrukus rezidencijoje užvirė dideli statybos darbai. Naujasis valdovas statydinosi naujas menes kaip privačią rezidenciją, nes senoji, matyt, priklausė karaliui, jo tėvui. Nežinia kodėl Žygimantas Augustas nenorėjo gyventi tėvų statytoje rezidencijoje. Galbūt ji buvo per maža? Gal remontuotina? O gal veikė tam tikri su dviejų valdovų hierarchija ir statusu susiję motyvai – juk senasis karalius galėjo bet kada su savo dvaru atvažiuoti į Vilnių. Tad mus pasiekęs Žemutinės pilies pastatų ansamblio išdėstymas – daugiausia jaunojo kunigaikščio nuopelnas. Rezidencija plėtėsi į Tilto gatvės ir Neries puses. Per ketverius metus iškilo naujų ištaigingų itališko renesanso stiliaus pastatų, sumūryta įspūdinga pirtis, susisiekianti su Žygimanto Augusto menėmis. Rūmuose buvo patogus vandentiekis ir kanalizacija. Neryje atsirado prieplauka, kurioje prisišvartuodavo italų meistro valdovui statytas laivas. Tam, kad rezidencijos gyventojams akį džiugintų vaizdas pro naujųjų namų langus, įveistas sodas, kuriame trūko tik apelsinmedžių. Iškasti nauji tvenkiniai, išvedžioti kanalai ir įrengti vandens filtravimo įtaisai. Anapus Vilnios, perėjus per naują medinį tiltą, stovėjo net penki ar šeši šildomi arklidžių komplekso pastatai. Vilniaus pilis tapo Renesanso epochos intelektualo rezidencijos pavyzdžiu, kuriuo sekta Varšuvoje ir Knišine statant karalių rezidencijas.
Rūmų menių sienos buvo išpuoštos brangiais atvežtiniais paveikslais ir gobelenais, perteikiančiais antikinių mitų ir Biblijos pasakojimus. Pasieniais rikiavosi itališki auksarankių meistrų drožinėti dėžiasuoliai kasapankos ir medinės skrynios – kasonės. Būta žmogaus dydžio sidabro laikrodžių su figūromis, vargonų, kitų muzikos instrumentų, gaublių. Reikšminga rūmų interjero puošmena ir pasididžiavimas buvo Žygimanto Augusto sukaupta apie 4 tūkstančių knygų biblioteka. To meto Europos monarchai galėjo tik pavydėti tokio gausaus rinkinio. Pagal testamentą jis turėjo būti perduotas Vilniaus universiteto bibliotekai. Mes Lietuvoje beturime tik 14 kadaise Europoje garsėjusio rinkinio knygų.
XVI a. viduryje Žemutinę pilį veikiausiai iš Vokietijos pasiekė baltasis fajansas: stalui serviruoti naudoti dubenėliai, ištapyti mėlynais, violetiniais, geltonais, rudais augalų ornamentais, keraminiai bokalai, puošti reljefais ir glazūros tapyba. Rezidencijoje gausėjo stiklo dirbinių: langai sudėti iš įrėmintų pūsto stiklo skritulių, svaigieji gėrimai ragauti iš įvairiaspalvių taurių su ištapytais augalų ornamentais, taurelių su plačia pėda ir siaura kojele. Valdovų stalas lūžo nuo paauksuoto sidabro, puošto dangaus ir jūros gyvūnais. Net 15 tūkstančių svarų vertės tokių dirbinių stovėjo lobyne nenaudojami. Rūmų gyventojų kasdienybę ir iškilmes praskaidrinti turėjo vargonų, liutnių muzika, kurią atliko čia nuolat gyvenantys muzikantai, dažniausiai atvykėliai iš Italijos. Sakralinė muzika buvo iškili rūmų ceremonialo dalis.

Popiežiaus turtai blanksta
1560 m. Lietuvoje lankėsi popiežiaus nuncijus Bernardo Bongiovanni. Jis Lietuvos valdovų  rūmuose apžiūrėjo Žygimanto Augusto brangenybių kolekcijas. Tai, ką įtakingas svečias iš Romos išvydo, pranoko kitų Europos valdovų rezidencijose matytus vaizdus. B. Bongiovanni negalėjo susitvardyti savo įspūdžių neaprašęs popiežiui: „Karalius turi daug nuostabių daiktų, tarp jų Vilniuje net 180 didelių ir daugybę mažų pabūklų, labai gražaus darbo, ir vis dar ruošiasi daugiau jų nuliedinti. Esą „lenkai dėl to labai skundžiasi, sakydami, kad apiplėšinėja šią karalystę ir kaupia retenybes kitose vietose“. Nuncijų sužavėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovo šarvų kolekcija: „Karalius asmeniškai sau turi 20 šarvų, iš kurių keturi yra neparastai nuostabūs, ir ypač vieni, kuriuose labai dailiai išraižytos ir inkrustuotos sidabro figūromis visos pergalės, kokias jo protėviai yra pelnę prieš maskvėnus.“
B. Bongiovanni nebuvo niekur regėjęs ir prabangesnių balnų bei kamanų žirgams už tuos trisdešimt, kuriuos išvydo Vilniaus rūmuose. Jis negalėjo patikėti savo akimis, regėdamas šiuos gryno aukso ir sidabro daiktus, „tokius gražius, subtilaus ir reto darbo kūrinius“. Buvo pastebėti ir iškilmėms skirti Žygimanto Augusto apdarai: vengriško ir itališko stiliaus drabužiai, siuvinėti auksu, pamušti sabalų, vilkų, lūšių ir juodųjų lapių kailiais, taip pat apranga dvidešimčiai pažų.  Karalius nuncijui slapta, „kad lenkai nesužinotų“, parodė savo brangenybių rinkinius, kurie jo didenybei „teikia nepaprastai daug džiaugsmo“. Valdovo kambaryje stovėjęs didžiulis stalas, ant kurio būta šešiolikos dėžučių, dviejų sprindžių ilgio ir pusantro pločio. Jos buvusios prikrautos brangenybių, deimantų, rubinų ir smaragdų. B. Bongiovanni net užėmė kvapą: „Aš mačiau tiek brangakmenių, kad net nebūčiau galėjęs pagalvoti, jei nebūtų tekę susidurti. Ir mano matytųjų Venecijos, ir mūsų popiežiaus valstybės brangenybių negalima ir lyginti.“

Vazų rūmai  

Dėsninga, kad daugiausia įspaudų istorinėje atmintyje paliko paskutinis – ankstyvojo baroko laikotarpis. XVII a. pirmojoje pusėje valdant Zigmantui (1587-1632) ir jo sūnui Vladislovui Vazoms (1632-1648) po šiurpaus 1610 m. gaisro vyko didelė rūmų rekonstrukcija. Ji dviem etapais atlikta manierizmo, o vėliau ir ankstyvojo baroko dvasia, tebeturime ir svarbiausią to meto statinį – Katedros Šv. Kazimiero koplyčią. Galbūt tada sumenko Žygimanto Augusto rūmų reikšmė, jo asmeninis palikimas ir surinktų vertybių kolekcijos buvo išblaškytos, o apartamentai paversti tarnybinėmis patalpomis.
Vazų laikais pilis buvo didelė, „įrengta patogiai ir su gerai apstatytais kambariais“, priėmimų salėmis ir gausiomis patalpomis įvairioms valstybės tarnyboms. Nauji interjerai pasipuošė ornamentų lipdiniais, tapyba, įmantriai išraižytais baldais, durų portalus ir prašmatnius židinius apjuosė iš akmens išskaptuoti herbai ir gausios augalų motyvų puošmenos.
Vladislovas Vaza iš Vilniaus rūmų valdė visą valstybę, derino santykius su Rusija ir Švedija. Vilniaus rūmuose jis priimdavo garbingus svečius: popiežių, Vokietijos imperatorių, kitų Europos ir Azijos valdovų pasiuntinius, vasalų priesaikas.
Būdamas didis teatro ir muzikos gerbėjas, rūmuose jis įrengė teatrą, o kapela, kurią sudarė iš Italijos kviesti  muzikai, statė operas – naują ir ryškiausią Baroko epochos muzikos žanrą. Vladislovas Vaza mėgo šią rezidenciją ir troško, kad Vilniaus katedroje būtų palaidota jo širdis.

Naujos istorijos pradžia

1655 m. Lietuvos sostinę užėmė ir čia beveik šešerius metus šeimininkavo Maskvos kariuomenė bei kazokai. Jie išplėšė ir suniokojo rūmus. 1661 m. Lietuvos kariuomenei atsiimant Vilniaus pilis, pastatai vėl gerokai nukentėjo. Nuo tol jie niekada netarnavo Lietuvos valdovams. XVIII a. rezidenciją į atskirus butus sudalijo joje apsigyvenę miestiečiai ir neturtingi bajorai. Amžiaus pabaigoje puoselėti rimti sumanymai rūmus remontuoti ir juose įkurdinti valstybės administracijos įstaigas. Tačiau po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos valstybingumo simbolis buvo sulygintas su žeme. Carinė Rusija ištrynė iš istorijos ir senosios valstybės vardą. Tik dailininkai romantikai Vilniaus katedrą XIX ar XX a. pradžioje tebevaizdavo su neegzistuojančiais rūmais.
Sprogdintų ir niokotų rūmų nuolaužos daugiau kaip 200 metų išgulėjo po žeme. Tik 1987 m. buvo pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai. Jų metu sukaupta per 300 tūkstančių radinių. Kilus sumanymui atkurti senąją valdovų rezidenciją, 2000–2001 m. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas ir Vyriausybės nutarimas, o kitais metais prasidėjo rūmų atkūrimo darbai. 2009 m. liepos 6 d. juos turėtų vainikuoti įspūdingos atidarymo iškilmės.
Valdovų rūmų interjero atkūrimo ir pritaikymo programa buvo pavesta sukurti ir įgyvendinti Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Pernai sudarytos rūmų lankytojų maršrutų schemos ir detalūs ekspozicijų planai. Atkurtoji Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija turėtų tapti daugiafunkciniu kultūros centru, nacionalinio statuso istorinės rezidencijos pobūdžio muziejumi.
Atkuriama reprezentacinė buvusios rezidencijos dalis, kurioje valdovai gyveno, dirbo, priiminėjo svečius. Statomi rūmai ne tik „apvalkalu“, istoriniu tūriu, bet ir vidaus erdvėmis, dekoru, moderniomis veiklos formomis, ekspozicijomis privalės sukurti buvusios senosios Lietuvos valstybingumo centro ir simbolio įvaizdį. Rūmuose su istoriškai iš dalies atkurtu interjeru nuolat veiks ekspozicijos, bus rengiamos parodos, koncertai, konferencijos, reprezentaciniai valstybės renginiai.
Du iš keturių numatytųjų maršrutų, užimsiantys apie 2/3 rūmų ploto, atskleis istorinę rezidencijos raidą ir vedžios po jos įvaizdį pristatančias erdves: privačius ir tarnybinius apartamentus, reprezentacines patalpas.
Nors tikrųjų kadaise šias patalpas puošusių daiktų ir meno vertybių bus vos viena kita, daugelis naujųjų eksponatų menine kokybe ir istorine verte nenusileis autentiškiems. Daugiau kaip dvidešimtyje salių bus galima pasinerti į Aleksandro gotikos interjero subtilybes, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto rafinuotą renesanso prabangą ir Vazų dinastijos baroko spindesį.
Interjeras atkuriamas pirmiausia pagal gausius archeologinius radinius, taip pat remiamasi rašytinių šaltinių užuominomis ir analogijomis, pirmiausia Krokuvos Vavelio pilies interjero ekspozicijomis. Siekiama iš dalies atkurti autentišką dekorą ir apstatyti autentiškomis meno vertybėmis, kad jos kurtų epochos interjerą, koks galėjo būti rezidencijoje.
Lietuvos ir užsienio antikvariatuose, aukcionuose, iš privačių asmenų jau nupirkti 168 eksponatai, kainavę per 10 mln. litų. Tai vos pusė numatomų įsigyti vertybių. Pagal griežtus kriterijus atrenkami daugiausia XV–XVII a. pirmosios pusės baldai, indai, paveikslai, graviūros, gobelenai, knygos, įvairios interjero puošmenos.
Kol kas brangiausi pirkiniai – du didžiuliai XVI a. vidurio gobelenai „Achilas ir Likomedo dukros“ bei „Odisėjo atsisveikinimas su žmona“. Žinoma, kad šios serijos gobelenai puošė rezidenciją Vladislovo Vazos laikais. Už šiuos Briuselio meistrų šedevrus teko pakloti 340 tūkstančių eurų (maždaug 1 mln. 173 tūkst. Lt). Dalis vertingų eksponatai bus skolinami iš Lietuvos ir užsienio muziejų. Valdovų rūmams gautos ir kelios dovanos. Daugumą minėtų vertybių jau galima išvysti Taikomosios dailės muziejuje, Vilniuje.
Po metų, kai švęsime Lietuvos vardo tūkstantmetį, visos atkurtų rūmų ekspozicijos ir erdvės lankytojams turėtų būti atidarytos. Nors reprezentaciniai interjerai galbūt  ir nebus baigti, istorinės rezidencijos patalpų įvaizdį turėtumėte susidaryti.


Iliustracija išsamiau:

  1. Gobelenas „Scena iš Aleksandro Didžiojo vestuvių“ (Belgija, apie 1600 m.), kasapanka (Italija, XVI ir XVII a. sandūra), žvakidės (Italija, XVI a.), vario indai (Italija, XVII a.); iš Valdovų rūmų rinkinių. Krėslai (Vakarų Europa, XVII–XVIII a); iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių Kostiumai iš J.Grušo spektaklio „Barbora Radvilaitė“ (rež. I.Bučienė, dail. V. Idzelytė, 1995 m.). E. Kurausko nuotr.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas žurnale „deko.“ Nr. 5 (2008 m. kovas)


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai