Dr. Vytautas Rubavičius
|
Vilijos Mačiulytės akvarelė, 2008 m.
|
Valdovų rūmai stebėtinai greitai iš beveik neįtikėtino
sumanymo virto tikrove. Bėgs metai ir amžiai, užsimirš ginčai dėl tų rūmų
statybos reikalingumo (juk jau dabar Lietuvos neįsivaizduojame be atstatytos
Trakų pilies) – jie įaugs į žmonių kasdienybę, jų spalvą pakeis naujos
istorijos nuosėdos, kurios pamažu įsismelks į senąją istoriją. Amžius
gyvavęs įsitikinimas, jog „Vilnius – valdovų miestas“, įgavo aiškų regimą
pavidalą, kuris Vilnių susieja su kitais Europos karališkais miestais ir
valdovų buveinėmis. Einant pirmyn, europėjant susigrąžinama praeitis, kuri
stiprina europietišką paveldą ir plečia europinį akiratį. Ieškome kilmingumą
paliudijančių dokumentų ir juos surandame. Daug sunkiau išmokti būti
kilmingiems, būti vertiems savo kilmės.
Kurdami dabartį ir ateitį prikeliame praeitį ir suteikiame
jai regimą erdvinę urbanistinę formą. Vis giliau įsišaknijame patys. Šitaip
tvirtėjame. Tvirtėjome ir prikėlę Trakų pilį, kuri padėjo mums išlaikyti
valdovų nepriklausomos Lietuvos nuovoką, skatinusią kauptis išsilaisvinimui.
Šlovinga ir didinga Lietuvos praeitis – ateityje, nes didžiulių jos klodų
dar nepamename, nemokame prikelti ir suteikti jai būtinus pavidalus. Turime
mokytis būti verti Valdovų miesto. Juk esame tik atvykėliai, antra trečia
sovietinių miestelėnų karta. O ir šiuo metu Vilnių valdo „chruščiovinio“
architektūrinio mentaliteto statytojai, pirmoji piniguočių karta „nuo
žagrės“. Daug tokių įvairiose valdžios „tarybose“ – planuose ir svajonėse
vien kvadratiniai metrai ir arai. Jokios urbanistikos, jokios prasmės.
Tikėkimės, Valdovų rūmai auklės ir vienus, ir kitus.
Žmonės visais laikais statė, perstatinėjo ir
pristatinėjo. Vilnius ne sykį kėlėsi iš pelenų. Didžiulė dalis išlikusių
senųjų pastatų buvo nugriauta po karo, sovietiniams okupantams naikinant
nacionalinę atmintį palaikančius simbolius ir juose glūdinčias savarankiško
gyvenimo formas. Tarybinis Vilnius turėjo netekti jokių sąsajų su „valdovų
Vilniumi“. Nors sovietinio modernizmo
išugdyti mūsų architektai dėjo daug pastangų paversti ir Vilniaus senamiestį
plynu naujų statybų lauku – su žeme buvo lyginamos net išlikusios kapinės, -
tačiau miestas ir jo gyventojai priešinosi. O juk nedaug trūko, kad visą
senamiestį būtų perkirtusios į dabartinę Vokiečių gatvę panašios
autostrados. Okupacinė valdžia naikino istorinius statinius, kad nebūtų nei
ką, nei kaip prisiminti. Istorinėje atmintyje visada rusena prisikėlimo
kibirkštis, o Valdovų rūmų vaizdiny – šlovingo savarankiško europietiško
gyvenimo vizija.
Dabartinės globalizuotos ekonomikos sąlygomis, kai
statinių amžius vis trumpėja, ypač svarbu tvirtinti istorinę miesto šerdį
per amžius išliekančiais mūrais. Juk neįsivaizduojame Vilnių be Katedros.
Greit nebeįsivaizduosime ir be Valdovų rūmų. O kas bus su naujaisiais
gyvenamųjų namų kvartalais – nejaudina. Ne mes vieninteliai tvirtiname
istorines šaknis atstatinėdami simbolinės prasmės kupinus statinius – šitai
daro daugelis Europos tautų. Priešinamasi išvalstybinančiai, nuo gimtos
žemės ir istorijos atsiejančiai globalizacijos ir kapitalo galiai.
Instinktyvi išsilaikymo ir savikūros politika. Valdovų rūmai paskatins
atkurti ir kai kuriuos Vilniaus senamiesčio kvartalėlius bei Sinagogą.
Būtina ne tik atstatinėti, bet ir palaikyti iki šiol išlikusius įspūdingus
statinius, kurie nyksta nesulaukdami supratingos globos. Dar nejaučiame
miesto, dar neturime miesto kapinių, kuriose ilsėtųsi penkios šešios kartos
kilmingų ir prisimenamų giminaičių. Dar tik bandome prisiminti – ieškome
savo kelio į Valdovų rūmus.
Tekstas pirmą kartą paskelbtas leidinyje „Santara“ (2009 Žiema 56/57)
|