EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Mus pakylės Valdovų rūmai

Dr. Vytautas Rubavičius

Vilijos Mačiulytės akvarelė, 2008 m.
Valdovų rūmai stebėtinai greitai iš beveik neįtikėtino sumanymo virto tikrove. Bėgs metai ir amžiai, užsimirš ginčai dėl tų rūmų statybos reikalingumo (juk jau dabar Lietuvos neįsivaizduojame be atstatytos Trakų pilies) – jie įaugs į žmonių kasdienybę, jų spalvą pakeis naujos istorijos nuosėdos, kurios pamažu įsismelks į senąją istoriją. Amžius gyvavęs įsitikinimas, jog „Vilnius – valdovų miestas“, įgavo aiškų regimą pavidalą, kuris Vilnių susieja su kitais Europos karališkais miestais ir valdovų buveinėmis. Einant pirmyn, europėjant susigrąžinama praeitis, kuri stiprina europietišką paveldą ir plečia europinį akiratį. Ieškome kilmingumą paliudijančių dokumentų ir juos surandame. Daug sunkiau išmokti būti kilmingiems, būti vertiems savo kilmės.

Kurdami dabartį ir ateitį prikeliame praeitį ir suteikiame jai regimą erdvinę urbanistinę formą. Vis giliau įsišaknijame patys. Šitaip tvirtėjame. Tvirtėjome ir prikėlę Trakų pilį, kuri padėjo mums išlaikyti valdovų nepriklausomos Lietuvos nuovoką, skatinusią kauptis išsilaisvinimui. Šlovinga ir didinga Lietuvos praeitis – ateityje, nes didžiulių jos klodų dar nepamename, nemokame prikelti ir suteikti jai būtinus pavidalus. Turime mokytis būti verti Valdovų miesto. Juk esame tik atvykėliai, antra trečia sovietinių miestelėnų karta. O ir šiuo metu Vilnių valdo „chruščiovinio“ architektūrinio mentaliteto statytojai, pirmoji piniguočių karta „nuo žagrės“. Daug tokių įvairiose valdžios „tarybose“ – planuose ir svajonėse vien kvadratiniai metrai ir arai. Jokios urbanistikos, jokios prasmės. Tikėkimės, Valdovų rūmai auklės ir vienus, ir kitus.

Žmonės visais laikais statė, perstatinėjo ir pristatinėjo. Vilnius ne sykį kėlėsi iš pelenų. Didžiulė dalis išlikusių senųjų pastatų buvo nugriauta po karo, sovietiniams okupantams naikinant nacionalinę atmintį palaikančius simbolius ir juose glūdinčias savarankiško gyvenimo formas. Tarybinis Vilnius turėjo netekti jokių sąsajų su „valdovų Vilniumi“. Nors sovietinio modernizmo išugdyti mūsų architektai dėjo daug pastangų paversti ir Vilniaus senamiestį plynu naujų statybų lauku – su žeme buvo lyginamos net išlikusios kapinės, - tačiau miestas ir jo gyventojai priešinosi. O juk nedaug trūko, kad visą senamiestį būtų perkirtusios į dabartinę Vokiečių gatvę panašios autostrados. Okupacinė valdžia naikino istorinius statinius, kad nebūtų nei ką, nei kaip prisiminti. Istorinėje atmintyje visada rusena prisikėlimo kibirkštis, o Valdovų rūmų vaizdiny – šlovingo savarankiško europietiško gyvenimo vizija.

Dabartinės globalizuotos ekonomikos sąlygomis, kai statinių amžius vis trumpėja, ypač svarbu tvirtinti istorinę miesto šerdį per amžius išliekančiais mūrais. Juk neįsivaizduojame Vilnių be Katedros. Greit nebeįsivaizduosime ir be Valdovų rūmų. O kas bus su naujaisiais gyvenamųjų namų kvartalais – nejaudina. Ne mes vieninteliai tvirtiname istorines šaknis atstatinėdami simbolinės prasmės kupinus statinius – šitai daro daugelis Europos tautų. Priešinamasi išvalstybinančiai, nuo gimtos žemės ir istorijos atsiejančiai globalizacijos ir kapitalo galiai. Instinktyvi išsilaikymo ir savikūros politika. Valdovų rūmai paskatins atkurti ir kai kuriuos Vilniaus senamiesčio kvartalėlius bei Sinagogą. Būtina ne tik atstatinėti, bet ir palaikyti iki šiol išlikusius įspūdingus statinius, kurie nyksta nesulaukdami supratingos globos. Dar nejaučiame miesto, dar neturime miesto kapinių, kuriose ilsėtųsi penkios šešios kartos kilmingų ir prisimenamų giminaičių. Dar tik bandome prisiminti – ieškome savo kelio į Valdovų rūmus.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas leidinyje „Santara“ (2009 Žiema 56/57)


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai