EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
APIE MUS
Valdovų rūmų eksponatai kiekvienam mūsų kainavo po pusantro lito

Kęstutis Paulius Žygas

Valdovų rūmams įsigytas gobelenas „Adomas ir Ieva“. Flandrija, Briuselis, apie 1650–1660 m.[1]
2009 m. Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui Vilniuje rengiamasi atidaryti naujus muziejus – Lietuvos nacionalinę dailės galeriją ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus. Apie formuojamą Valdovų rūmų meno ir kitų vertybių kolekciją skelbiame lietuvių išeivijos mokslininko ir kultūrininko, Lietuvos garbės konsulo, Arizonos universiteto (JAV) architektūros istorijos profesoriaus Kęstučio Pauliaus Žygo pastabas. Profesorius yra vienas Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, rūmų bei jų interjerų atkūrimo ir ekspozicijų įrengimo konsultantas.

Viename laiške sūnui lordas Chesterfieldas patarė: „Išklausyk vieną pusę ir liksi tamsoje. Išklausyk abi, ir viskas paaiškės.“ Kadangi Lietuvos spaudoje galima užtikti nemažai negatyvių, kartais politiškai angažuotų balsų apie išlaidas, skirtas Valdovų rūmų eksponatams įsigyti, atsiradau tarp tokių, kurie norėtų tą perdėm neigiamą toną prislopinti, į viešą diskursą įtraukti teigiamų aspektų. Nors neturiu iliuzijų, kad mano pridėtas trigrašis viską išaiškins, bet esu įsitikinęs, kad bet kuriuo atveju verta siekti nuomonių pusiausvyros, o pozicijos turi būti argumentuojamos.

Apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių buities, gyvenamosios aplinkos apipavidalinimo polinkius įprasta rašyti, kad valdovai mėgo rūmuose matyti brangiausius daiktus, žavėtis išimtinės prabangos objektais, troško būti apsupti to meto geriausios kokybės dalykais. Rečiau užtinkame paaiškinimus, kad toks biudžetui brangiai kainuojantis valdovo asmens ir jo aplinkos pristatymas buvo pirmiausia sąmoningas diplomatijos įrankis. Pasirinkimo nebuvo; visos valstybės ir jų valdovai darė tą patį: siekė ypatingos prabangos demonstruodami savo statusą. Svarbiausia buvo išlaikyti tinkamą lygį kitų valdovų, jų diplomatų akyse.

Tarptautinėje arenoje valdovo asmeninis skonis, jo privatus siekis gėrėtis menu ar kolekcionavimas, siekiant papildyti savo Kunstkammer, tuomet mažai ką reiškė. Tačiau valstybėms nuolat reikėjo viešai įrodinėti, kad jos visais atžvilgiais normalios, finansiškai pajėgios, gali ginti savo interesus ir įvykdyti įsipareigojimus. Visi valdovai priklausė tam pačiam siauram ratui. Surišti giminystės saitais, jie stebėdavo vieni kitus, sekdavo pranešimus iš giminių, įvairių pasiuntinių, prekybininkų ir apmokamų šnipų. Dinastinės santuokos, politiniai aljansai, karinės sutartys ir prekybiniai ryšiai būdavo plėtojami apdairiai ir apgalvotai. Oficialūs priėmimai ir puotos, eisenos ir paradai, turnyrai ir koncertai, rūmų sargų ginklai ir šarvai, rūmininkų apranga bei rezidencijų interjerų įrengimas ir puošimas buvo standartinės priemonės akivaizdžiai pademonstruoti valstybės galią, bendrą ekonominę jėgą ir biudžeto finansines galimybes. Iš visų galios ir statuso demonstravimo priemonių brangūs gobelenai buvo vieni akivaizdžiausių.

Valdovų rūmams įsigytas gobelenas „Vynuogių skynimas“. Flandrija, Briuselis, XVII a. I pusė
Žygimanto Augusto ir Vazų laikais (XVI a. II pusėje–XVII a. viduryje) Antverpenas vaidino svarbiausią vaidmenį prekiaujant kokybiškiausiais rūmų objektais tarptautiniu mastu. Išskyrus karymečių pertraukas, kaip buvo rašoma, šio miesto mugėse pristatyta daugiau brangių prekių negu Ženevos, Frankfurto ir Kastilės prekyvietėse kartu paėmus. Iš visų Europos kraštų į Antverpeną atvykdavo turtuolių, pirklių, valdovų agentų ir retkarčiais – kunigaikščių. Prūsai ir vengrai čia atgabendavo parduoti žirgus. Iš Genujos atplaukdavo laivai, prikrauti Milano ginklų, šarvų rinkinių ir Komo auksakalystės kūrinių. Iš Florencijos keliavo laivai su Medičių dirbtuvėse pagamintais baldais, iš Venecijos – su įmantriausiais stiklo indais ir brangiais veidrodžiais (tai buvo monopolinė venecijiečių prekė, nes tais laikais niekas kitas dar nesugebėdavo jų pagaminti). Daugelis atvykusių kunigaikščių ir jų atstovų grįždavo namo įsigiję Flandrijos gobelenų, išaustų Araso, Briuselio ir Turnė miestuose, kurie nuo viduramžių garsėjo aukščiausio lygio meniniais audiniais. Nepaprasta paklausa tiems audiniams paskatino Antverpeną 1553 m. atidaryti gobelenų prekybai skirtą specialų pastatą – Tapissierspand. Jo 80x37 m plotas beveik prilygo futbolo aikštei, o vidinės pertvaros ir lauko sienos siekė net 6,5 m aukštį. Nors jau sukurtų ir iškabintų gobelenų pasiūla buvo plati, atvykę klientai visada galėjo užsisakyti kitokių, kuriems galėjo būti specialiai sukuriami kartonai.

Norint pamatyti gobelenus Shakespeare’o laikus menančio privataus namo interjere, tinka aplankyti Hardwick Hall, iki mūsų dienų išlaikiusį to amžiaus interjero autentišką dekorą. Besė iš Hardwick (mirė 1608 m.) buvo turtinga šio pastato užsakovė ir šeimininkė. Ji mėgo audinius ir ypač gobelenus, surinko jų apie keturiasdešimt. Šių audinių užteko, kad svarbiausių salių sienos būtų nukabinėtos nuo lubų iki grindų, nuo vieno patalpos kampo ištisai iki kito.

Prisimenant ne tik privataus asmens namo, bet ir viso miesto mastelius, verta pažvelgti, kaip Venecija naudojo gobelenus per svarbių svečių priėmimus. Jos valdžia iš anksto rengdavosi svečiui palikti malonų, neužmirštamą ypač turtingos ir galingos respublikos įspūdį. Valdžia venecijiečiams įsakydavo, kad vizito metu visi pasipuoštų, dėvėtų prašmatniausią aprangą. Garbingų svečių apsilankymo Venecijoje metu gedulo drabužiai buvo griežtai draudžiami. Visi vargšai, elgetos ir valkatos viešai nesirodydavo, laikinai dingdavo iš viešumos. Rūmų langų angose ir balkonuose pasirodydavo turkiški, persiški kilimai ir Flandrijos gobelenai, atrinkti dėl jų grožio ar alegoriškos tematikos. Įstatymai ir proginiai pranešimai reguliavo tokį viešą Venecijos respublikos gyvenimą iki pat Napoleono laikų. Ši maža respublika, kurios piliečių buvo ne daugiau nei Kauno gyventojų tarpukariu, ilgus amžius galėjo išlaikyti savo nepriklausomybę, vykdyti savo geopolitinę programą, nors iš visų pusių buvo apsupta galingesnių jėgų, dominuojančių Europos ir Viduržemio jūros regionuose. Demonstruodama meninius ir kitus turtus, potencialiems sąjungininkams Venecija sudarydavo ekonomiškai stiprios valstybės įspūdį. Sąjungininkų dėka jai pasisekė sukurti ir išlaikyti įspūdingą arsenalą ir laivyną. Venecijiečiai noriai prisidėdavo prie miesto spindesio kūrimo, nemanė, kad tai perdėta prabanga. Valdžios strategiškai diriguojama reprezentacinė veikla davė teigiamų rezultatų. Svečiai nustebinti miesto grožio, turtingumo, karinio, ūkinio, finansinio, kultūrinio potencialo pasirašydavo su Venecija sutartis, kurios galop praturtino pačią respubliką ir jos piliečius. Laimėjo visi. Beje, lygiai tą pačią strategiją Kinija vykdė 2008 m. priimdama sportininkus ir svečius Pekino olimpiadoje.

XVI–XVII a. klestėjusios Antverpeno mugės vaidmenį dabar atlieka Biennale internationale des antiquaires, vykstanti Paryžiuje, Biennale internazionale dell’antiquariatio, organizuojama Florencijoje, The Grosvenor House Art and Antiques Fair, vykstanti Londone, taip pat Mastrichto, Miuncheno ir kitos meno kūrinių bei antikvarinių vertybių mugės. Kai kurie Christie’s ir Sotheby’s rengiami aukcionai taip pat išlaiko buvusios Antverpeno mugės patį aukščiausią meninį lygį.

Lietuvos spaudoje perskaitęs, kad viena Vilniaus antikvariato savininkė, išgirdusi apie Lietuvos valdovų rūmams įsigyto gobeleno kainą (170 tūkst. eurų), teigė, jog ji, „atvirai kalbant, tokių kainų nėra mačiusi“, nutariau pasikonsultuoti su keliomis „aukcionų žiurkėmis“. Pasirodė, kad tokios gobelenų kainos, pavyzdžiui, Londono aukcionuose nėra retos. Pavyzdžiui, vieno Christie’s aukciono, vykusio 2007 m. lapkričio 8 d., metu du gobelenai sulaukė ypatingo dėmesio. XVII a. pab. Briuselio (Flandrija) gobelenas parduotas net už 132,5 tūkst. svarų sterlingų (567 tūkst. Lt). Kitas, XVIII a. pradžioje Prancūzijoje sukurtas gobelenas įsigytas už 180,5 tūkst. svarų sterlingų (772,5 tūkst. Lt). 2006 m. lapkričio 9 d. Christie’s aukcionas pardavė XVI a. pradžios Prancūzijos ar Flandrijos meistrų sukurtą gobeleną net už 321,6 tūkst. svarų sterlingų (1,38 mln. Lt). Šiuos audinius įsigiję aukcionų laimėtojai dar primokėjo 17,5 % PVM ir pirkėjo antkainį, vadinamąjį buyer’s premium, kuris bendrą kainą padidina dar 20 %. Įsigyjant brangesnes vertybes, šie antkainiai dar didesni. Nesunku apskaičiuoti, kiek minėti gobelenai galiausiai kainavo pirkėjams. Tačiau tokie akivaizdūs argumentai ir skaičiai kai kuriems Valdovų rūmų interjerų vertybių rinkinio kaupimo kritikams, matyt, įspūdžio vis vien nedarytų, nes, girdi, perkant daiktus Christie’s aukcione, kūriniai tikrai būtų „aiškios vertės ir aiškios kilmės“. Mano manymu, protinga ir pagrįsta ieškoti autentiškų eksponatų Valdovų rūmams visur, ypač mažesnių miestelių antikvariatuose, kuriuos Lietuvos spaudoje save specialistais laikantys veikėjai pavadino „neaiškiais“.

Ta pati Vilniaus antikvariato savininkė, sendaikčių pardavėja spaudoje piktinosi, kad Lietuvos dailės muziejus paskelbė Valdovų rūmams įsigytų objektų kainas, bet nenurodė pardavėjų. Esą, „pasaulinėje praktikoje eksponato pardavėjas visur nurodomas“. Iš tikrųjų taip nėra. Londono aukcionai kartais tiksliai identifikuoja pardavėją, bet dažnai ir ne. Įprasta aukcionų praktika – pateikti tik buvusio savininko inicialus arba pranešti, kad aukcione pristatomi objektai anksčiau buvo ,,džentelmeno nuosavybė“, ,,ponios nuosavybė“, ,,priklausė privačiai kolekcijai“ ir panašiai. Kai kunigaikščiai Radvilos pardavė savo Nesvyžiuje sukauptą ir saugotą šarvų rinkinį 1929 m. birželio 29 d. Christie’s aukcione Niujorke, kunigaikščių pavardė liko nepaminėta. Aukciono katalogo viršelis viso labo skelbė, kad bus pristatomi ,,puikūs šarvai, atgabenti iš Rusijos princo arsenalo, kurio pilyje jie išbuvo nuo XVI a. iki šių dienų“ („Fine Armour removed from the armoury of a Russian prince in whose castle it has remained from the 16-th Century until now“).

Be JAV ir Anglijos muziejų, Radvilų arsenalo palikimą taip pat įsigijo įvairūs privatūs rinkėjai. Eksponatų, atsiradusių muziejų fonduose, ankstesnė buvimo vieta tebėra atsekama, bet visų kitų kilmę galime laikyti prarasta. Objektams keliaujant iš vienos privačios kolekcijos į kitą per kelių rinkėjų kartas, jų priklausomybės istorijos grandinė dažnai trūkinėja. Jei net Radvilų palikuonims šiandien tektų užtikti tuos istorinius giminės šarvus, kurie nebuvo paženklinti herbais, kažin ar patys galėtų šias vertybes atpažinti, identifikuoti. Ką kalbėti apie vertybes, išgrobstytas ir išvežtas iš Vilniaus per vadinamąjį „tvaną“ XVII a. viduryje? Kad ir Bostono enciklopedijoje skaitome, jog „rusai plėšė ir vežė iš Vilniaus, ką tik rado vertingesnio. Caro įsakymu Maskvon išvežti didikų rūmų baldai, židinių ir krosnių kokliai, marmurinės palangės, įvairiausi puošmenys ir net grindų parketas. Maskvos prekyvietės užverstos ligi tol neregėta gausa brangenybių ir nematytų prekių“ (t. XXXIV, p. 235). Iki mūsų laikų maža dalis to grobio turėtų būti išlikusi privačiuose rinkiniuose ir galėtų atsirasti varžytinėse, aukcionuose, antikvariatuose. Tačiau kas atsitiktų, jei Lietuvai iš Rusijos ar Baltarusijos pasisektų atsikovoti svarbesnes vertybes ir gauti leidimus jas išsivežti (kas teisiškai šiose valstybėse iš esmės neįmanoma)? Mūsų ,,nevierni Tamošiai“ tikriausiai atmestų tuos objektus, net papuoštus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerių ar etmonų herbais, nes tokie ženklai buvo naudojami ir Lenkijos Karalystėje. Iš neargumentuotų pasisakymų Lietuvos žiniasklaidoje atrodo, kad mūsų „autentiškumo detektyvai“ pripažintų „autentiškais“ tik tokius eksponatus, kurie būtų pažymėti Žygimanto Augusto, Barboros Radvilaitės, Vazų ir kitų mūsų valdovų ar didikų autografais. Žinoma, šie parašai, anot tokių specialistų, dar turėtų būti notarų patvirtinti. Taigi esame vedami tiesiog prie absurdo.

Ir šiandien prekyboje, antikvarinių vertybių rinkoje atsiranda puikių ir brangių gobelenų. Tačiau dažniau – prastesnių, o dažniausiai – tik sulopytos ir apkarpytos ankstesnių audinių liekanos, fragmentai. Dauguma vertingiausių gobelenų jau anksčiau pateko į muziejus. Senojo meninio audinio vertę lemia dydis, amžius, kilmė, kartono autorius, bendra būklė, audyklos bei meistro vardo garsumas, medžiagos kokybė bei atlikimo technikos specifika. Bendrai kalbant, vilnonių siūlų gobelenų kainos yra prieinamiausios. Tačiau atskirų siūlų plonumas ar storumas, jų audimo tankumas, ribota ar plati spalvų gama taip pat daro įtaką gobeleno vertei. Mišrūs šilko, sidabro ir aukso siūlų audiniai brangiausi. Tokios rūšies audinių išliko palyginti mažai, nes, deja, jie būdavo deginami, norint sulydyti tauriuosius metalus. Verta paminėti, kad 1797 m. prancūzai revoliucionieriai sudegino daugumą Pranciškaus I renesanso gobelenų rinkinio, kurį sudarė 408 audiniai. Jų motyvacija – iš gobelenų pelenų susirinkti išlydyto sidabro ir aukso liekanas. Panašiai elgėsi Vilniaus katedros kapitula, negalėdama XVII a. viduryje evakuoti visų brangių liturginių drabužių. Kiek žinau, Valdovų rūmams kaip tik yra įsigyti keli gobelenai, austi ir šilko gijomis bei papuošti sidabro siūlais.

Garsiausias biblinio siužeto gobelenų ciklas, išaustas tokiais brangiais siūlais, šiuo metu saugomas Vatikane. Greitai šiai gobelenų serijai sukaks pusė tūkstantmečio. Ciklo užsakovas – popiežius Leonas X, o kartonų autorius – pats Rafaelis. Žymiausias to meto Flandrijos meistras prižiūrėjo jo sesers ištisus metus trukusį gobelenų audimą – jie buvo baigti 1521 m. Šie audiniai, sumanyti Siksto koplyčiai papuošti, taip sužavėjo įvairius karalius, kunigaikščius, didikus ir kardinolus, kad jie panoro lygiai tokių pat. Gobelenų manufaktūros atsižvelgė į turtingų kišenių norus – paklausa augo, tad seriją imta kartoti, savaime aišku, tiksliai pagal originalius gobelenus, sukurtus pagal Rafaelio kartonus. Taip XVII–XVIII a. ši gobelenų serija buvo išausta daugiau nei penkiasdešimt kartų.

Panašiai, bet mažesniu mastu, atsitiko ir Lietuvos bei Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto gobelenams. Kai kurie iš jų išausti nusižiūrint į jau esamus kartonus, turimus Flandrijos audyklų. Kiti sukurti pagal specialius, originalius, naujai sukurtus kartonus. Vienu ir kitu atveju originalūs Žygimanto Augusto gobelenų kartonai liko Flandrijos audyklose. Susižavėję kiti užsakovai iš originalių kartonų galėjo užsisakyti sau tų gobelenų kopijas. Tokiu būdu atsirado daugiau audinių, kurių dizaino šaltiniai – lygiai tie patys, kaip ir Žygimanto Augusto. Jei rinkoje atsiranda tokie dvynai ir jei pasiseka juos įsigyti atkuriamiems Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmams, tai niekam neturėtų kelti jokių abejonių ir daryti gėdos. Lygiai taip įvairių Europos kraštų valdovai didžiavosi įsigiję audinių, sukurtų pagal Siksto koplyčios žinomų gobelenų kartonus. Todėl reikšminga, kad Valdovų rūmams pavyko įsigyti net kelis gobelenus, sukurtus pagal Žygimanto Augusto gobelenų kartonus arba kitus tuos kartonus kūrusių meistrų projektus.

Eksponatai atsiranda pasaulio muziejuose tik trim būdais. Kūrinys galėjo būti karo ar kolonizacijos grobio dalis, buvo sukurtas ir funkcionavo privačioje aplinkoje arba yra valdžios teisėtos kultūrinės veiklos rezultatas. Pirmas atvejis niekada negaliojo Lietuvos muziejams, beliko jiems remtis visuomenės dosnumu ir valdžios parama. Valdovų rūmų paramos fondui pasisekė sužadinti stebėtiną plačios visuomenės palankumą. Nors Lietuvoje tik mezgasi mecenavimo veikla, atsirado geranoriškų Valdovų rūmų rėmėjų. Tai dr. Tomaszas Niewodniczańskis, verslininkai broliai Nicolas, George’as ir Oliveris Ortizai, dr. Juozas Kazickas, kolekcininkai Edmundas Armoška ir Vidmantas Staniulis, išeivijos kultūrininkai Valentinas ir Lilė Ramoniai, „Rūtos“ saldainių fabrikas, įmonė „Ogmina“ ir daugelis kitų asmenų bei bendrovių. Vis dėlto didžiausia dalis lėšų Valdovų rūmams atkurti ir eksponatams įsigyti atkeliauja iš valstybės biudžeto.

Kadangi Valdovų rūmams skirtos sumos viršija paramą, skirtą kitiems Lietuvos muziejams, jų nepasitenkinimas suprantamas. Iš pirmo žvilgsnio jų skundai atrodo teisėti, bet reikėtų neapsiriboti vien tik šių metų biudžetu. Atsižvelkime į tai, kad valstybės biudžeto išlaikomas Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus veikia daugiau kaip 80 metų, Trakų istorijos muziejus – apie 55 metus. Dauguma muziejų, kitų kultūrinių įstaigų taip pat. Įvertinant valstybės indėlį, reikėtų sudėti anksčiau skirtas lėšas, perskaičiuoti valiutų kursus, o tas sumas padauginti iš infliacijos indekso. Reikėtų į logaritminę formulę įvesti atskirų muziejų salių plotus, atkreipti dėmesį į sienų kvadratūrą. Būtina įvertinti skirtingus muziejų profilius, jų renkamų objektų rūšis. Pažymėtina, kad pastaraisiais metais ir kitiems Lietuvos muziejams skirta milijoninių investicijų: atkuriami Lietuvos nacionalinio muziejaus pastatai ir įrengiamos saugyklos, rekonstruota M. K. Čiurlionio galerija, baigiama atnaujinti Lietuvos nacionalinė dailės galerija. Akivaizdu, kad ir Valdovų rūmai taps ne tik vienu erdviausių Lietuvos muziejų, bet jų interjero dekoravimas, ekspozicijų papildymas nusitęs dešimtmečius. Dabar šis procesas trunka vos kelerius metus. Žiniasklaidoje pranešta, kad Valdovų rūmuose vyks ir įvairūs oficialūs priėmimai, rūmai atliks įvairias reprezentacines funkcijas. Neteko girdėti, kad kiti muziejai į tai pretenduotų. Tiesa, tokie renginiai šiandien dažniausiai ir sėkmingai vyksta Lietuvos dailės muziejaus padaliniuose, Trakų pilyje.

Paskutinius kelerius metus Lietuvos valstybė iš biudžeto lėšų kasmet skirdavo vidutiniškai nuo 2,5 iki 5 mln. Lt Valdovų rūmams skirtiems eksponatams įsigyti. Pažvelgus į šiuos skaičius atskirai, sumos atrodys milžiniškos. Tačiau valstybės lėšų masto kontekste šios išlaidos atrodo kitaip. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Padalijus išleistas lėšas gyventojams, akivaizdu, kad, artėjant Lietuvos tūkstantmečio sukakčiai, valdžia nutarė Valdovų rūmams skirtiems eksponatams įsigyti kasmet skirti apytiksliai po 1,5 lito per capita.

Buvo įdomu susipažinti su European Union Taxation tinklalapiu, kuriame nurodyta, kad, pavyzdžiui, 2004–2007 m., Lietuvos valstybė kasmet surinkdavo vidutiniškai 3,84 mln. litų vien gyventojų pajamų mokesčių. O ši pajamų rūšis sudaro tik vieną šeštadalį visų valstybės surinktų mokesčių. Tad darykime išvadas apie sąlyginę eksponatų vertę. Ne tik gobelenai, bet ir kitos vertybės nedaro ir nedarys gėdos, jos liks vaikaičiams – amžiams Lietuvoje. Ieškodami skandalų, mūsų žiniasklaidos atstovai ir save visokiais specialistais laikantys komentatoriai turėtų pasiknisti po Lietuvos statistikos lenteles ir sužinoti, pavyzdžiui, kokios sumos išleidžiamos vien kurui, finansuojant įvairias nebūtinas ar nereikalingas keliones, kiek lėšų niekais kasmet išgaruoja šildant prastai apšiltintus pastatus arba kilometrus energetikai skirtų vamzdynų mūsų gatvėse ir požemiuose.


Iliustracija išsamiau:

  1. Valdovų rūmams įsigytas gobelenas „Adomas ir Ieva“ (Flandrija, Briuselis, apie 1650–1660 m.). Jeano Leynierso dirbtuvėse nuaustam gobelenui sukurti panaudotas Žygimanto Augusto audinių serijos Biblijos tematika vieno audinio „Rojaus laimė“ kartono, apie 1553 m. sukurto garsaus meistro Michielio I Coxcie’o, fragmentas su Ievos sukūrimo ir pristatymo Adomui scena. Pagal šį kartoną XVI–XVII a. išaustos gobelenų versijos šiandien taip pat saugomos Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje (Lenkija), Bavarijos nacionaliniame muziejuje Miunchene (Vokietija) ir Segovijos San Ildefonso rūmuose (Ispanija).

Tekstas pirmą kartą paskelbtas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ Nr. 33 (3203); 2008 m. rugsėjo 12 d.


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai