EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į svetainės pradžią  
NAUJIENOS
Koncertas „Baroko šokių ir muzikos atgarsiai“

2011-04-07

Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Cecilijos Renatos portretas, Piteris Dankersas de Rij, 1643 m., Nacionalinis muziejus, Stokholmas / Nationalmuseum, Stockholm
Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Cecilijos Renatos portretas, Piteris Dankersas de Rij, 1643 m., Nacionalinis muziejus, Stokholmas / Nationalmuseum, Stockholm

CECILIJA RENATA, 13 BALETŲ IR MEŠKA

XVII ir XVIII a. dažnai buvo vadinami šokių amžiais. Šokiai buvo bendravimo ir laiko praleidimo būdas, taip pat tapo ryškiausia saviraiškos priemone. Buvo galima teigti: „Parodyk, kaip tu šoki, aš pasakysiu, kas tu esi“. Štai todėl dvariškiai stropiai mokėsi naujausių šokių, o valdovai ir didikai (kaip antai, Liudvikas XIV – Karalius Saulė) patys šokdavo rūmuose statomuose baletuose.  

XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje įvairias šokių pramogas ypač mėgo organizuoti Cecilija Renata Habsburgaitė (1611–1644), Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos (1632–1648) žmona. Patirtį ir tradicijas rengti spalvingus rūmų baletus į Krokuvą ir Vilnių ji atsivežė iš savo tėvo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus bei Čekijos karaliaus Ferdinando II Habsburgo dvaro. Rašytiniuose šaltiniuose išliko žinių apie 1639 m. per Užgavėnes Vilniuje vykusią linksmą šokių ir muzikos puotą su kaukėmis, kurioje dalyvavo valdovė su visu savo dvaru. Iškilmės truko visą naktį. Per vos šešerių metų valdymo laikotarpį Cecilija Renata inicijavo apie13 baletų. Ji mirė Vilniaus rūmuose būdama 33-ejų metų – žvėrių pjudymo renginyje ją mirtinai sužeidė meška.

Žinių apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose atliekamus šokius išliko nedaug. Labai tikėtina, kad iš kosmopolitiškos kultūrinės aplinkos atvykusios Cecilijos Renatos rengiamose puotose būdavo atliekami populiariausi plintančio baroko šokiai. Jų choreografijoms užfiksuoti kiek vėliau išrastas specialus grafinis užrašymo būdas – vadinamoji Beauchamp’o-Feuillet notacija, kuria įvairiose šokių meistrų knygose užrašyta ir publikuota apie 350 šokių. Pastarieji fiksavimai šiandien padeda rekonstruoti šokius, tapusius savitu Senosios Europos dvaro kultūros paveldu.
Šio vakaro programoje pristatomi populiariausi baroko saloniniai bei įvairių baletų šokiai. Juos, kaip ir anuomet, lydi gyvai skambanti muzika.

Koncerte „Baroko šokių ir muzikos atgarsiai“ skambėjo kompozitorių Bartolomeo Montalbano, Michael Praetorius, Nicola Matteis, Henry Purcell, Andre Campra, Jean Marie Leclair, Domenico Scarlatti, Jean Baptiste Lully, Arcangello Corelli, Georg Friedrich Handel ir Marin Marais kūriniai.

HARTIG ANSAMBLIS, JIŘÍ SYCHA IR FILIP DVOŘÁK

Šokių ansamblis „Hartig“ (Čekija) atlieka įvairių laikotarpių istorinius šokius (nuo vėlyvojo Renesanso iki romantizmo). Juos rekonstruoja ir stato ansamblio meno vadovė dr. Helena Kazarova (Helena Kazárová). Ansamblio „Hartig“ nariai pirmieji Čekijoje, remdamiesi autentiškais šaltiniais (parašytais Beauchamp’o-Feuillet notacija), pradėjo tirti ir rekonstruoti baroko šokius bei netrukus tapo savo srities profesionalais.

Ansamblis dažnai kviečiamas šokti eksperimentiniuose performansuose Česky Krumlovo pilies barokiniame teatre ir įvairiose istorinės Bohemijos bei kitų užsienio šalių scenose. „Hartig“ koncertuoja su žinomais baroko orkestrais („Musica Florea“, „Capella regia“, „Ensemble Inégal“, „Collegium 1704“, „Hipocondria Ensemble“, „Hofmusici“ ir kitais), kamerines programas rengia su šių orkestrų solistais. Nuo ansamblio įsteigimo (1997) šokėjai buvo kviečiami dalyvauti daugelyje prestižinių teatro projektų. Tarp jų galima paminėti, pavyzdžiui, Žano Filipo Ramo (Jean Philippe Rameau) operą „Kastoras ir Poliuksas“ („Castor et Pollux“), pastatytą Prahos Estates teatre, monumentalų Jano Dismo Zelenkos (Jan Dismas Zelenka) opusą „Po taikos alyvmedžiu ir dorybės šakele“ („Sub olea paсis et palma virtutis“), atliktą Prahos pilies Vladislovo salėje, Johano Jozefo Fukso (Johann Joseph Fux) operą „Paguostoji Junona“ („Giunone placata“), parodytą barokiniame Česky Krumlovo teatre ir kt. Ansamblis dalyvavo daugelyje festivalių. Vienas iš paskutinių projektų – 2010 m. rugsėjo mėnesį Mnichovo Hradištė pilyje kartu su baroko orkestru „Musica Florea“ (choreografijos, barokinių gestų bei pastatymo vadovė – Helena Kazárová) pastatyta Georgo Frydricho Hendelio (Georg Friedrich Händel) opera-baletas „Terpsichorė“ („Terpsichore“) – čekiškoji premjera. 

Filipas Dvoržakas (Filip Dvořák) studijavo fortepijoną Brno valstybinėje konservatorijoje. Siekdamas įgyti žinių apie senosios muzikos atlikimą bei interpretaciją baigė studijas Prahos Mūzų menų akademijoje, profesorės Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (Giedrė Lukšaitė-Mrázková) klavesino bei Vaclavo Lukso (Václav Luk) skaitmeninio boso (basso continuo) klasėje. Jis įsteigė baroko muzikos ansamblį „Hipocondria“, bendradarbiauja su daugeliu senosios muzikos ansamblių. Taip pat F. Dvoržakas gamina klavesinus ir yra džiazo ansamblio „Transitus Irregularis“ narys beivienas iš steigėjų.

Jiris Sycha (Jiří Sycha) būdamas vaikas atliko liaudies dainas įvairiuose cimbolų ansambliuose. Po studijų Kromeržyžo bažnyčios konservatorijoje, kurioje griežė moderniuoju smuiku, pasirinko istorinio atlikimo kryptį. Trosingeno valstybinėje muzikos akademijoje baigė baroko smuiko studijas Antono Steko (Anton Steck) klasėje. Jis koncertavo kaip solistas bei ansamblių narys Čekijoje, Italijoje, Vokietijoje, Islandijoje su tokiais ansambliais kaip „Instrumenta Musica“, „Musica Florea“, „Ammonit-Quartett“ ir daugeliu kitų. Darė įrašus Vokietijos radijuje, įrašų bendrovėse „Label Ramée“ ir „Querstand“.

Helena Kazarova (Helena Kazárová) specializuojasi istorinių šokių srityje. Ji šoka, stato bei rekonstruoja šokius remdamasi rašytiniais šaltiniais, parašytais grafine notacija, tiria baroko gestus, dėsto Prahos Mūzų menų akademijoje. Parašė knygas „Baroko šokių formos“ (2005), „Baroko baletas centrinėje Europoje“ (2008). Kaip choreografė bei gestų tyrėja bendradarbiauja su Prahos nacionaliniu teatru, televizijomis, filmų režisieriais(Jurajumi Jakubisku (Juraj Jakubisko, filmas „Bathory“) ir Milanu Cieslaru (Milan Cieslar, filmas „Karšta vasara Marienbade“), dalyvauja įvairiuose muzikos festivaliuose. Sukūrė choreografijas baroko operoms – Johano Jozefo Fukso kūriniui „Paguostoji Junona“ („Giunone placata“), Antonijaus Kaldaros (Antonio Caldara) – „Majoras Scipionas Afrikietis“ („Scipione Africano il maggiore“). Taip pat režisavo solistų barokinius gestus statant Karlo Frančesko Polarolo (Carlo Francesco Pollarolo) operą „Dorybės galia“ („La forza della virtù“), Džovanio Bonončinio (Giovanni Bononcini) kūrinį „Astartas“ („Astarto“), Georgo Frydricho Hendelio operą „Alčina“ („Alcina“). H. Kazarova Česky Krumlovo pilies barokiniame teatre pastatė Jozefo Starzerio (Joseph Starzer) rokoko stiliaus baletą „Stebuklingasis vainikas“ („La guirlande enchantée“). Po 250 metų čia įvyko pasaulinė šio baleto premjera. 1997 m. H. Kazarova įsteigė šokių ansamblį „Hartig“. Jam ir iki šiol vadovauja.

M. Kaminsko nuotraukos iš renginio

Jiří Sycha (baroko smuikas), Filip Dvořák (klavesinas) - baroko muzikos virtuozai
„Hartig“ ansamblis atlieka rekonstruotus Cecilijos Renatos Habsburgaitės laikų šokius
„Hartig“ ansamblis atlieka rekonstruotus Cecilijos Renatos Habsburgaitės laikų šokius
„Hartig“ ansamblis atlieka rekonstruotus Cecilijos Renatos Habsburgaitės laikų šokius
„Hartig“ ansamblis atlieka rekonstruotus Cecilijos Renatos Habsburgaitės laikų šokius
Po koncerto - šokių pamoka visiems
Po koncerto - šokių pamoka visiems

 


Į viršų
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai