EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į skyriaus pradžią   Į svetainės pradžią  
NAUJIENOS
Profesoriaus Jerzy Lileyko (1932–2009) testamentas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams

Liublino katalikiškojo universiteto prof. habil. dr. Ježis Lileika (Jerzy Lileyko, 1932–2009) 2009 m. liepos 5 d., simbolinio atkurtų, tačiau iki galo neįrengtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo išvakarėse, pasakė kalbą Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, atidarant Lietuvos tūkstantmečio programos tarptautines parodas „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“ ir „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“.

J. Lileika, vienas žymiausių lietuvių kilmės lenkų meno istorikų, valdovų mecenatystės, karališkųjų insignijų, istorinių rezidencijų tyrinėtojų, mirė 2009 m. gruodžio 2 d. Varšuvoje (Lenkija). Jo paskutinę kalbą, pasakytą  Vilniuje, vertiname tarsi testamentą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams...


Gerbiamosios Ponios, gerbiamieji Ponai,

dėkoju už suteiktą garbę tarti keletą žodžių šia didžia proga, siekiant paminėti Lietuvos, kaip valstybės, pasirodymą Europos kronikose prieš tūkstantį metų, taip pat su šiuo faktu susijusiose kitose istorinėse iškilmėse minint šiandien baigiamą Rūmų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos restituciją. Pirmoji data yra reikšminga siekiant stiprinti lietuvių istorinę atmintį bei savimonę ir bus prisimenama, perduodama iš kartos į kartą, o antroji data turėtų būti kuo greičiau užmiršta. Turite ištrinti iš savo atminties trumpą 200 metų laikotarpį, kai didžiųjų kunigaikščių rūmų nebuvo. Nebuvo jų parkuose ir soduose, kurie supo nuostabią Katedrą.

Tačiau iš tikro, kalbant tiksliau, Rūmų pamatai egzistavo po žeme, ten slypėjo ir tūkstančiai senosios rezidencijos radinių. Nuo architektūros detalių iki papuošalų, pavyzdžiui, moteriškų žiedų (vienas jų netgi su deimantu), prieš kelis amžius pamestų išsiblaškiusių lietuvaičių. Nebūsiu ciniškas, jeigu pasakysiu, kad tikrai labai gerai, jog šios brangenybės tuomet buvo pamestos.

Rūmai egzistavo ne tik po žeme. Jie buvo specialistų, istorikų, meno istorikų atmintyje ir savimonėje. Egzistavo jie ir Pranciškaus Smuglevičiaus piešiniuose bei Napoleono Ordos litografijose. Viena tokių litografijų, vaizduojančių Katedros pietų fasadą su vis dar esančiais Rūmais, kabojo mano tėvų namų svetainėje. Ją esu išsaugojęs iki šiol. Taigi, mielosios Ponios ir mielieji Ponai, jau vaikystėje žinojau, kad litografija yra apsukta, o Rūmai turėtų būti priešingoje Katedros pusėje, negu buvo pavaizduoti N. Ordos piešinyje.

Vadinasi, galiu sakyti, kad Vilniaus rūmais susidomėjau daug anksčiau negu Varšuvos, Krokuvos, Versalio arba daugeliu kitų. Todėl tai, kad esu čia ir matau tuos Rūmus iš N. Ordos litografijos, išdidžiai kylančius Gedimino kalno fone, man atrodo išskirtinės reikšmės įvykis.

Esu sujaudintas, kad esu su Jumis, gerbiamieji Kolegos, kad šiuos Rūmus „atkerėjote“ iš požemių ir iš savo vaizduotės, o pirmiausia atkūrėte remdamiesi žiniomis bei kompetencija. Gerai, kad taip nutiko ir kad darbas yra iš esmės baigtas.

Esu giliai įsitikinęs, jog Lietuvos kolegos gali didžiuotis tuo, kad ėmėsi įgyvendinti tokį sumanymą, kad gavo valstybės valdžios palaikymą. Taip pat tuo, kad, man atrodo, sulaukė ir didelės Lietuvos visuomenės paramos bei muziejininkų ir restauratorių (kurie prižiūri, pavyzdžiui, Krokuvos Vavelį arba Drezdeno rezidenciją, apie kurias čia šiandien jau buvo kalbama) supratingumo. Tai geras ženklas paminklų saugotojams ir restauratoriams, nes Vilniaus iniciatyva yra visiškai priešinga, negu iki šiol galiojanti restauravimo doktrina, leidžianti restauravimą ir anastylozę, tai yra originalių detalių panaudojimą atkuriant pirminę formą. Vilniaus rūmai išsaugojo daug autentiškų detalių, tačiau ne tiek, kad būtų galima plačiai taikyti anastylozės metodą. Rūmai buvo tiesiog atstatyti. O tokiam sprendimui priimti reikėjo drąsos – teoretikams, muziejaus darbuotojams, taip pat tiems, kurie galėjo priimti su politika ir finansais susijusius sprendimus.

Drąsa – tą sumanymą, apie kurį šiandien kalbame, įgyvendinti padėjęs veiksnys. Ir už tą drąsą, ryžtą lietuvius karštai sveikinu, manau, visų čia esančių svečių iš Lenkijos vardu. Šioje vietoje laukiu garsių plojimų.

Kaip minėjau, šiandieninę datą, tai yra atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atidarymo iškilmes, būtina greitai užmiršti. Pamiršti, kad 200 metų šio pastato nebuvo. Reikia nesirūpinti ir neminėti šios datos. O visa kita sutvarkys laikas. Po dviejų arba trijų dešimtmečių dauguma lietuvių stebėsis, išgirdę, kad Rūmai buvo naujai atkurti. Jie manys, jog Rūmai stovi nuo Gedimino, Aleksandro ir Žygimanto Augusto laikų iki pat to meto, kai tiems lietuviams ateis laikas gėrėtis šiuo pasauliu.

Yra daug panašumų tarp Varšuvos karališkosios pilies ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje. Aišku, ne vieta ir ne laikas dabar juos čia plačiau nagrinėti. Tačiau verta paminėti vieną svarbų panašumą. Abu pastatai naujai atgimė iš pelenų ir žemės dulkių, kaip mitologinis feniksas. Šiandien Varšuvoje sutinku jaunų, bet jau brandžiai mąstančių žmonių, kurie stebisi: „O ką, tos pilies nebuvo?“ Panašiai atsitiks ir Vilniuje. Duok Dieve amžiams. Labai ačiū.

Iš lenkų kalbos vertė Vydas Dolinskas


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai