EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į skyriaus pradžią   Į svetainės pradžią  
2010 metai
Mirė Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas – Valdovų rūmų atkūrimo projekto globėjas

Prezidentas
A. M. Brazauskas dalyvavo iškilmingoje Valdovų rūmų atkūrimo pradžiai atminti skirtos kapsulės įmūrijimo į pamatus ceremonijoje,
2002 m. gegužės 10 d.
2002 m. gegužės 10 d. iškilmingai pradėti Valdovų rūmų atkūrimo darbai
2002 m. gegužės 10 d. Valdovų rūmų atkūrimo pradžios ceremonijoje prie Vilniaus pilių maketo
Prezidentas
A. M. Brazauskas kalba simbolinėje pirmosios Valdovų rūmų plytos įmūrijimo ceremonijoje,
2004 m. kovo 17 d.
Taikomosios dailės muziejuje 2004 m. liepos 6 d. atidarant parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“
Prezidentas
A. M. Brazauskas nuolat prižiūrėjo Valdovų rūmų atkūrimo darbus,
2004 m. rugpjūčio 24 d.
Prezidentas dažnai užsukdavo į Valdovų rūmų atkūrimo statybos aikštelę, 2005 m. gegužės 25 d.
Per simbolinį pabaigtuvių vainiko iškėlimą
2005 m. rugsėjo 8 d.
Tarp užsienio šalių vadovų ir žymių svečių, atvykusių į iškilmingą Valdovų rūmų atidarymo ceremoniją
2009 m. liepos 6 d.
Prezidentas
A. M. Brazauskas kalba per simbolinę Valdovų rūmų atidarymo ceremoniją
2009 m. liepos 6 d.
Valdovų rūmų rėmėjų pagerbimo ceremonija prie atkurtos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos, 2009 m. liepos 7 d.
Valdovų rūmų atkūrimo projektas tapo vienu svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio programos akcentų (kultūros vakaras „Lietuvos tūkstantmečio programa: idėjos ir darbai“, 2009 m. gruodžio 16 d.)
Kultūros vakare „Lietuvos tūkstantmečio programa: idėjos ir darbai“
2009 m. gruodžio 16 d.
Prezidentas
A. M. Brazauskas visuomet pabrėždavo tėvynainių atsakomybę už Lietuvos valstybę, istoriją bei kultūros paveldą
Lietuvos Respublikos Prezidentas (1992–1998)
Algirdas Mykolas Brazauskas

2010 m. birželio 26 d., siekiant pagerbti Prezidento A. M. Brazausko atminimą, buvo iki pusės nuleista virš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų plevėsuojanti Lietuvos valstybės istorinė vėliava

2010 m. birželio 26 d., pralaimėjęs kovą su klastinga liga, mirė pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas – ilgametis ir tvirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo Globėjas.

Biografijos faktai

Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje. 1951 m. baigė Kaišiadorių 1-ąją vidurinę mokyklą, kuri 2000 m. pavadinta Prezidento Algirdo Brazausko vardu. 1956 m. baigė Kauno politechnikos institutą (dab. Kauno technologijos universitetas), kur įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Statė Kauno hidroelektrinę, dirbo įvairių Lietuvos statybos institucijų vadovu, buvo statybinių medžiagų pramonės ministras (1965–1966), Valstybės planavimo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas (1966–1977), Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius, atsakingas už pramonę ir ekonomiką (1977–1988). 1974 m. parengė ir apgynė socialinių mokslų (ekonomikos) daktaro disertaciją. Eidamas aukštas pareigas sovietinės Lietuvos vadovybėje, rūpinosi šalies ekonomine plėtra, infrastruktūra, energetika, statybomis, urbanistika, stengėsi tolygiai išsklaidyti statomas didžiąsias pramonės įmones po visą Lietuvos teritoriją (Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai, Ignalina, Utena, Marijampolė, Panevėžys, Alytus, Klaipėda, Kaunas, Vilnius ir kt.) bei taip išvengti krašto rusifikacijos.

1988 m. Prezidentas A. M. Brazauskas įsiliejo į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą, aktyviai bendradarbiavo su Sąjūdžiu. Tų pačių metų pabaigoje buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, t. y. tapo faktiniu valstybės vadovu, turėjusiu užtikrinti visuomenės rimtį ir stabilumą, laviruoti tarp atgimimo judėjimo bekompromisių nepriklausomybės siekių ir Maskvos reakcijos grėsmės, įgyvendinti savo Lietuvos išlaisvinimo programą. 1989 m. pabaigoje jo vadovaujama Lietuvos komunistų partija pirmoji atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. Tai buvo svarbus visos Sovietų Sąjungos politinės sistemos griūties atskaitos taškas. A. M. Brazausko vadovaujama sovietinės Lietuvos Aukščiausioji Taryba jau 1990 m. panaikino 1940 m. vadinamojo Liaudies seimo deklaraciją dėl Lietuvos stojimo į Sovietų Sąjungą.

1990 m. A. M. Brazauskas buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą bei tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru. Pirmojoje atkurtos Lietuvos valstybės Vyriausybėje A. M. Brazauskas ėjo Ministro Pirmininko pavaduotojo pareigas, siekė, kad Lietuvos ūkis būtų atskirtas nuo sovietinės planinės sistemos, bei rūpinosi jo funkcionavimu Sovietų Sąjungos ekonominės blokados sąlygomis, ėmėsi pirmųjų rinkos reformų. Tais pačiais metais tapo Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininku. 1992 m. šiai partijai laimėjus Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus, A. M. Brazauskas tapo Seimo Pirmininku ir laikinai ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

1993 m. A. M. Brazauskas tapo pirmuoju visuotiniuose rinkimuose išrinktu ir pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentu. Nė vienam kandidatui vėliau nepavyko pakartoti tokio rinkimų rezultato – tuomet už Prezidentą balsavo daugiau kaip 1,2 mln. rinkėjų. Tapęs Prezidentu, A. M. Brazauskas formavo demokratines valdymo tradicijas, organizavo naujos valstybės institucijos veiklą, rekonstravo Prezidentūros pastatą, prižiūrėjo, kad jis būtų pritaikytas valstybės reprezentacijai, rūpinosi nacionalinės valiutos – lito – įvedimu, organizavo Valstybės gynimo ir Užsienio politikos koordinavimo tarybas. Prezidentas A. M. Brazauskas aktyviai dalyvavo formuojant svarbiausias Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio politikos kryptis, nustatant geros kaimynystės santykius su strateginėmis partnerėmis – Baltijos valstybėmis ir Lenkija. 1993 m. rugpjūčio 31-osios vakarą Prezidento A. M. Brazausko rūpesčiu iš Lietuvos, anksčiau negu iš kitų Vidurio Europos šalių, pavyko išvesti paskutinius Rusijos kariuomenės dalinius, ir jau po kelių dienų visiškai laisvos šalies gyventojai sveikino čia atvykusį Romos popiežių Joną Paulių II.

1994 m. Prezidentas A. M. Brazauskas NATO generaliniam sekretoriui įteikė prašymą priimti Lietuvą į šią gynybinę organizaciją, 1995 m. – prašymą dėl stojimo į Europos Sąjungą, 1997 m. Lietuvos Respublikos vardu pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos sienų, o kartu su Lenkijos prezidentu inicijavo Vidurio ir Rytų Europos šalių, siekiančių įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, vadovų konferenciją Vilniuje. 1997 m. Prezidento A. M. Brazausko iniciatyva pradėta ruoštis Lietuvos tūkstantmečio minėjimui, sudaryta valstybinė komisija, įsteigta direkcija.

Prezidentas A. M. Brazauskas atsisakė dalyvauti 1997 m. pabaigos Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose antrajai kadencijai ir kelerius metus visuomeniniame gyvenime aktyviai nedalyvavo, rūpinosi šeima, dažnai lankė kultūrinius renginius. Per 2000 m. Seimo rinkimus vadovavo Lietuvos demokratinės darbo partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos koalicijai, o šioms partijoms susijungus tapo naujosios Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku. 2001 m. Prezidentas A. M. Brazauskas sugrįžo į aktyvią politiką, buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku ir siekė reformuoti Lietuvos ūkį bei atkurti ekonomikos pajėgumą po Rusijos krizės. 2002 m., kai Prezidentas A. M. Brazauskas buvo Lietuvos Vyriausybės vadovas, Lietuva pagaliau buvo pakviesta į NATO, o 2003 m. Prezidentas pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Prezidentas A. M. Brazauskas tapo iki šiol ilgiausiai Lietuvos Ministru Pirmininku buvusiu politiku (2001–2006).

Algirdas Mykolas Brazauskas suvaidino lemiamą vaidmenį lūžiniu Lietuvos istorijos momentu. Jis esmingai paveikė Lietuvos valstybingumo atkūrimą, valstybės gyvenimo organizavimą, demokratijos pamatų kūrimą ir tarptautinį Lietuvos pripažinimą. Tai viena ryškiausių ir įtakingiausių ne tik Lietuvos, bet ir visos Vidurio bei Rytų Europos XX a. pabaigos–XXI a. pradžios asmenybių, rašiusių šio regiono istoriją. Prezidento A. M. Brazausko biografija – tai Lietuvos ir viso Europos regiono istorijos dalis. Jis vienintelis Lietuvos istorijoje politikas, užėmęs visus svarbiausius valstybės postus: Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko. Atsakingas valstybės pareigas ėjusio A. M. Brazausko pozicija ir politika Lietuvos visuomenės bei užsienio partnerių buvo vertinama už stabilumą ir solidumą, nuosaikumą ir nuoseklumą, įvairių aplinkybių visapusišką apsvarstymą, kompromisų ir susitarimų paiešką, o ne konfrontacijos kelią. Tai buvo ne tik stipri, charizmatiška asmenybė, bet ir labai jautrus, nuoširdus, atidus, tolerantiškas, paprastas žmogus, kuriam visada rūpėjo tiek valstybės interesai, tiek jos žmonių kasdienis gyvenimas ir dvasinis pasaulis. Prezidentas A. M. Brazauskas išgyveno dėl dažnai nepagrįstos kritikos arba puolimų už atsargią poziciją ar kai kurias iniciatyvas, tačiau niekada neatsakydavo tuo pačiu, elgėsi oriai, su oponentais bendravo pagarbiai.

Už nuopelnus Lietuvai Prezidentas A. M. Brazauskas buvo apdovanotas aukščiausiais valstybės apdovanojimais – Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi ir Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine. Prezidento nuopelnai taip pat įvertinti daugiau kaip 20 kitų pasaulio šalių aukščiausiais apdovanojimais. Kartu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, poetu Justinu Marcinkevičiumi, profesore Viktorija Daujotyte ir kitais iškiliais Lietuvos žmonėmis Prezidentas A. M. Brazauskas yra Santarvės premijos laureatas. Jis paskelbtas kelių aukštųjų mokyklų garbės daktaru, taip pat kelių Lietuvos miestų ir miestelių garbės piliečiu, jo vardu pavadinta mokykla. Prezidentas A. M. Brazauskas parašė kelias atsiminimų knygas, kurios išleistos lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis.

Valdovų rūmų atkūrimas

Patriotinis auklėjimas šeimoje, kultūros paveldo reikšmės ir istorinės atminties svarbos suvokimas skatino Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską nuolat ir nuosekliai domėtis Lietuvos valstybės bei tautos praeitimi, siekti išsaugoti ir populiarinti kultūrinį bei meninį paveldą. Jis ir savo šeimoje diegė požiūrį, kad būtinai reikia pažinti Lietuvos istoriją bei kultūrą, – rūpinosi dukterų, anūkų auklėjimu ir švietimu, organizavo parodų bei kitų renginių lankymą.

Jau XX a. 7-ajame dešimtmetyje, pėsčiomis keliaudamas į darbą iš Antakalnio į Vilniaus miesto centrą, Prezidentas dažnai stabtelėdavo pasižvalgyti po Vilniaus pilių griuvėsius, domėjosi jų likimu, rūpinosi ansamblio restauravimo ir rekonstravimo galimybėmis. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Prezidentas A. M. Brazauskas dalyvavo atkuriant Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rūmus ir juos pritaikant Taikomosios dailės muziejaus reikmėms. Taip pat jis siekė išsaugoti ir restauruoti Vilniaus katedrą, tuo metu paverstą Vilniaus paveikslų galerija. Prezidentas rūpinosi, kad katedroje būtų tinkamai įrengta moderni šildymo ir vėdinimo sistema, kartu prižiūrėjo didžiųjų vargonų restauravimo darbus, o 1988 m. pabaigoje Vilniaus katedrą grąžino tikintiesiems. Be to, džiaugėsi Trakų salos pilies atkūrimo projekto pažanga.

Būdamas tiksliųjų mokslų atstovas, racionalus politikas, Prezidentas visada suvokė bei vertino regimų, materialių simbolių reikšmę stiprinant tautos valstybinę savimonę ir istorinę atmintį. Todėl neatsitiktinis jo dėmesys 1987 m. pradėtiems buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrinėjimams bei planams nuo pamatų atkurti šį vieną svarbiausių senosios Lietuvos valstybės įvairiopo gyvenimo centrą ir paties valstybingumo tęstinumo simbolį. Jau 1988 m. Prezidentas A. M. Brazauskas Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojus aprūpino būtinomis techninėmis priemonėmis, vėliau – atrastų unikalių mūrų apsaugos įranga. Jis visada rėmė Valdovų rūmų atkūrimo idėją, pasisakė už rezidencijos atstatymo istorinėmis formomis viziją.

Netgi savo, kaip Lietuvos Respublikos Prezidento, inauguracijos dieną – 1993 m. vasario 23-iąją – A. M. Brazauskas ilgėliau užtruko Vilniaus katedroje, kur Šv. Kazimiero koplyčioje Prelatas Algirdas Kazimieras Gutauskas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir kunigas Vaclovas Aliulis MIC pašventino Prezidento vėliavą. Prezidentas A. M. Brazauskas inauguracijos metu aplankė ir pagerbė Šv. Kazimiero koplyčios požemiuose besiilsinčius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus, o zakristijoje su Valdovų rūmų tyrėjais ir kitais kultūrininkais diskutavo apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių istorinės rezidencijos atkūrimo galimybes ir perspektyvas. Būdamas Prezidentas ir vėliau A. M. Brazauskas nuolat domėjosi atliekamais tyrimo darbais, Valdovų rūmų atkūrimo projektais. 1998 m. pradžioje, baigdamas Prezidento kadenciją, A. M. Brazauskas kartu su naujai išrinktu Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi iškilmingu aktu paskelbė apie Vilniaus pilių tyrimų, tvarkymo ir atstatymo globos tęstinumą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą 2000 m. priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaujamas profesoriaus Vytauto Landsbergio, o šį teisės aktą pasirašė naujasis valstybės Prezidentas V. Adamkus. Tačiau konkrečių Valdovų rūmų atkūrimo darbų imtis vėlgi buvo lemta Prezidentui A. M. Brazauskui, 2001 m. tapusiam Ministru Pirmininku. Tais pačiais metais Prezidento iniciatyva buvo parengta, Vyriausybės nutarimu ir Prezidento parašu patvirtinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcija. Šis dokumentas tapo pagrindu 2002 m. prasidėjusiems Valdovų rūmų atkūrimo statybos darbams. Tais pačiais metais Prezidentas A. M. Brazauskas dalyvavo įmūrijant į pamatus Valdovų rūmų atkūrimo pradžiai atminti skirtą kapsulę, vėliau nuolat ir įdėmiai rūpinosi tyrimais, projektavimo ir statybos darbais, domėjosi svarstymais dėl atkurtų rūmų panaudojimo visuomenės kultūros ir švietimo bei valstybės reprezentavimo reikmėms, dažnai užsukdavo į rūmų atkūrimo statybos aikštelę. Rūmų atkūrimo projektas tapo vienu svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio programos akcentų.

Aktyviausiai ir tiesiogiai Prezidentas A. M. Brazauskas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo procese dalyvavo nuo 2006 metų. Palikęs Ministro Pirmininko postą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu jis buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos pirmininku. Prezidento A. M. Brazausko vadovaujama komisija itin intensyviai dirbo 2006–2009 m., kai reikėjo spręsti daugybę sudėtingų su rūmų atkūrimu susijusių klausimų, suderinti tyrinėtojų, projektuotojų, statybininkų, muziejininkų pozicijas ir racionaliausiu keliu pasiekti maksimalų rezultatą. Konstruktyvi ir dalykiška Prezidento A. M. Brazausko pozicija, specialisto įžvalgumas, detalus projekto žinojimas, jam būdingas siekis ieškoti kompromisų, vadovavimo talentas, nuoširdus bendravimas ir atidus dėmesys komisijos nariams leido sutarti ir išspręsti visus sudėtingus rūmų atkūrimo klausimus bei planuoti Valdovų rūmų atkūrimą baigti iki Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus pagrindinės šventės – 2009 m. liepos 6 dienos. Deja, pasaulį ištikusi ir Lietuvos neaplenkusi ekonominė krizė bei vykdomo projekto sudėtingumas neleido galutinai įgyvendinti šio siekio. 2009 m. liepos 6 d. iš esmės atkurti, tačiau iki galo neįrengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai buvo atidaryti tik simboliškai, dalyvaujant Lietuvos Prezidentams A. M. Brazauskui ir V. Adamkui, kitiems aukštiems Lietuvos valstybės pareigūnams bei 14 kitų Europos šalių valdovams bei vadovams. Apie atkurtus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, jų istorijos faktus rūmų kieme garbingiems užsienio svečiams ir Lietuvos vadovams tądien pasakojo pats Prezidentas A. M. Brazauskas.

Prezidentas A. M. Brazauskas, net ir alinamas sunkios ligos, iki pat 2009 m. pabaigos nuolat lankė Valdovų rūmus, vadovavo komisijos darbui, rūpinosi naujai įsteigtu Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais, šios įstaigos darbuotojų darbo sąlygomis, dalyvavo Valdovų rūmų muziejaus tarybos pirmajame posėdyje, pradėjo Garbės svečių knygą įrašydamas palinkėjimus Valdovų rūmų lankytojams. Jis taip pat padėjo parengti Valdovų rūmų istoriją ir rinkinius pristatantį reprezentacinį albumą bei parašė jam įžangą. 2010 m. pradžioje Prezidentas A. M. Brazauskas džiaugėsi išspausdintu solidžiu leidiniu, skatino atlikti tolesnius tyrimus ir skelbti jų rezultatus, sveikino Valdovų rūmų tyrinėtojų kolektyvą, parengusį šios rezidencijos istoriją apžvelgiančią išsamią knygą su gausiomis informatyviomis iliustracijomis. 2010 m. balandžio 7 d. Prezidentas A. M. Brazauskas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu vėl buvo paskirtas atnaujintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos pirmininku. Prezidentas visada džiaugėsi Valdovų rūmų atkūrimo eigos sėkmėmis ir objektyvios informacijos sklaida, išgyveno dėl įvairių problemų, sielojosi dėl nepagrįstos kritikos ir užsipuolimų. Prezidentas A. M. Brazauskas savo dvasine ramybe, tvirtais įsitikinimais ir patirtimi stiprino visus, padedančius atkurti Valdovų rūmus. Jis buvo vienas karščiausių šio Lietuvos tūkstantmečio projekto šalininkų, iniciatorių bei aktyviausias jo rėmėjas ir globėjas, itin aiškiai suvokęs didžiųjų kunigaikščių rūmų, kaip senosios Lietuvos valstybės ir Vilniaus, kaip sostinės, simbolio, atkūrimo reikšmę ir prasmę.

Rūpindamasis Valdovų rūmų atkūrimo reikalais, Prezidentas A. M. Brazauskas atrasdavo laiko ir Vilniaus katedros bei kitų Lietuvos bažnyčių ir paveldo objektų problemoms spręsti, pagal galimybes skirdavo lėšų restauravimo darbams atlikti. Iš Valdovų rūmams atkurti skirto biudžeto buvo finansuojamas vakarų korpuso rūsio, kuriame įrengta Vilniaus katedros šildymo ir vėdinimo sistema, išpirkimas, suteikta lėšų Vilniaus katedros fasadams restauruoti ir perdažyti Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio proga. Ruošiantis juos restauruoti, buvo atliekama katedros būklės stebėsena, pamatų ir sienų stabilumo patikra. Artėjant Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio jubiliejui, Prezidentas A. M. Brazauskas siūlė rasti galimybių ir galbūt iš tų pačių Valdovų rūmams atkurti skirtų asignavimų bent minimaliai sutvarkyti dėl netinkamo mikroklimato yrančius ir griūvančius Vilniaus katedros požemius, tinkamai suremontuoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių mauzoliejų po Šv. Kazimiero koplyčia. Deja, Vilniaus arkivyskupijos hierarchija nekreipė dėmesio į šias iniciatyvas. Nacionalinis Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas Vilniaus katedroje neprižiūrimas nyksta. Šiame kontekste nesuprantama, apgailėtina ir tiesiog demagogiška Vilniaus arkivyskupijos vadovybės pozicija dėl kylančių menamų problemų, norint, kad Prezidento A. M. Brazausko karstas būtų katedroje Šv. Mišių metu. Laidojant Lenkijos prezidentą Lechą Kaczyńskį kažkodėl nekilo jokių organizacinių keblumų ir per vieną dieną jo karstas buvo pagerbtas net trijose Lenkijos šventovėse – Varšuvos arkikatedroje, Krokuvos Šv. Marijos bazilikoje ir Krokuvos Vavelio katedroje. Beje, iškiliausių Lenkijos valstybės ir kultūros atstovų amžinojo poilsio vietoms nepritrūksta erdvės katedrų ir kitų bažnyčių istorinių nekropolių kriptose... O Lietuvoje netgi nežinoma, kur yra palaidotas žymiausias visų laikų valstybės valdovas Vytautas Didysis. Tai daug ką pasako apie visuomenės mentalitetą, valstybinę savimonę, istorinę atmintį ir pagarbą praeičiai. Belieka prašyti, kad Prezidento A. M. Brazausko artimieji atleistų už papildomai suteiktą skausmą ir taip sunkią gyvenimo akimirką.

Visais savo gyvenimo darbais, taip pat ir tokia nuoseklia bei aktyvia pozicija dėl atkuriamų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, rūpestingu dėmesiu Lietuvos kultūriniam, istoriniam ir bažnytiniam paveldui bei Vilniaus pilių ansambliui Prezidentas A. M. Brazauskas, to specialiai niekada nesiekdamas, poeto žodžiais, pasistatė sau ne tik dvasinį paminklą Lietuvos žmonių širdyse ir atmintyje, bet ir materialų paminklą Vilniaus Žemutinėje pilyje – Valdovų rūmus, – skirtą tautai, valstybei bei Prezidentui A. M. Brazauskui atminti. Po kelių šimtmečių neabejotinai bus sakoma ir rašoma, kad Lietuvos valdovų rezidenciją šioje vietoje statė Vilnių sostine pavertęs didysis kunigaikštis Gediminas, ją stiprino ir plėtė daugelis kitų Lietuvos valdovų – Vytautas, Aleksandras, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, o priešų sunaikintus rūmus nuo pamatų atstatė Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Prezidento žodžiai

2009 m. pabaigoje kuriant Ramunės Sakalauskaitės ir Editos Mildažytės inicijuotą filmą „Algirdas Mykolas Brazauskas: liudijimai“ Prezidentas kalbėjo apie svarbiausius gyvenimo dalykus, o tarp jų ir apie savo didžiausias svajones: „Du dalyku noriu. Vienas – labai didelis, o kitas – labai mažas. Labai didelis: aš noriu, kad Lietuva išmoktų gyventi pati. Ir pati išmoktų save valdyti. Ir antras klausimas – tai yra toks, gal šiek tiek kai kam ir juokingas. Tai mano gyvenimo tikslas, kol aš dar esu gyvas, užbaigti Valdovų rūmus. Ir aš manau, kad tai yra Lietuvos valstybingumo simbolis, kurio mes neturėjome, kurį sunaikino okupantai. Nejaugi mes per 20 metų nesugebame jų atstatyti nors elementariai? Kuomet ruošėme bendradarbiavimo, draugystės sutartį su Lenkija, Lechas Valensa tuomet buvo prezidentas, iškilo dviejų sakinių preambulės klausimas apie tai, kad dvi aukštosios susitariančios pusės – Lenkija su istorine sostine Varšuva ir Lietuva su istorine sostine Vilniumi, pasirašo šitą garbingą sutartį. Metus laiko negalėjome suderinti teksto, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė. Ką tai reiškia!? Valstybė švenčia tūkstantį metų, o abejonės kyla dėl Vilniaus kaip Lietuvos sostinės. Aš suprantu, kad vienas iš pagrindinių simbolių, kuris įtvirtina tai, kas parašyta šitoje ir daugelyje kitų sutarčių su kitomis valstybėmis, yra Lietuva su savo senąja sostine Vilniumi. Ir šitą reikia materializuoti. Valdovų rūmai yra ne kažkoks simbolis ant popieriaus, tai yra natūroje.“

2010 m. vasarį Prezidentas A. M. Brazauskas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų garbės svečių knygą įrašė šį palinkėjimą: „Mielieji Lietuvos žmonės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas yra reikšmingas įvykis mūsų valstybės istorinėje ir meninėje raidoje. Ateinančios kartos bus dėkingos mūsų šalies specialistams, tyrėjams, ekspertams, visiems Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojams ir atstatymo iniciatoriams. Jų dėka bus išsaugotas unikalus nacionalinis turtas. Puošnūs ir reprezentatyvūs rūmai, kuriuose XV–XVII a. sprendėsi ne tik Lietuvos, bet ir didelės Europos dalies likimas, buvo atkurti nuo pamatų. Atkurti kaip valstybingumo simbolis ir pristatyti kaip paminklas Lietuvos tūkstantmečiui. Lietuvos valstybės garbinga praeitis neturi būti užmiršta ir privalo pasitarnauti ateities kartų pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymui.“

2010 m. birželį į Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų bibliotekos knygos viršelių kopiją įrištoje naujojoje Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų garbės svečių knygoje Prezidentas A. M. Brazauskas paliko šį paskutinį savo priesaką: „Mielieji tėvynainiai, gerbiamieji užsienio svečiai, kokie mes būtume lietuviai, jeigu net ir sunkiausiais laikais nesukurtume jokių vertybių, kurios padėtų ugdyti mūsų tautinį orumą ir kurias galėtume su džiaugsmu bei pasididžiavimu rodyti užsienio svečiams, turintiems galimybę pasigirti laimingesne istorija ir gausesniu išsaugotu kultūros bei meno paveldu? Mes, kaip ir kiekviena save gerbianti tauta, turinti senas valstybės istorijos tradicijas, privalome išsaugoti garbingą praeitį menančias vietas, kuriose vyrautų didinga ir nepalaužiama tautos dvasia. Priešų sąmoningai sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai dabar atkurti kaip ilgaamžio mūsų šalies valstybingumo bei Vilniaus, kaip Lietuvos istorinės sostinės, simbolis. Tai paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Šiuose rūmuose ilgus amžius buvo sprendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir plataus regiono likimas, telkėsi mūsų šalies bei visos Europos politinis ir kultūrinis gyvenimas. Todėl atkurtieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai padės ugdyti ateities kartų pilietiškumą ir patriotizmą, puoselėti kultūros ir meno paveldą bei liudys, kad Lietuvos valstybės ir tautos garbinga praeitis – neatsiejama Europos istorijos dalis – neužmiršta, o jos atmintis teikia vilties ateičiai.“


Į Viešpaties namus iškeliavo didelis Lietuvos patriotas, aktyvus valstybės pilietis ir atsakingas šalies vadovas, kompetentingas bei patyręs specialistas, kultūringas ir nuoširdus žmogus Algirdas Mykolas Brazauskas.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai, visi su Valdovų rūmų tyrimais ir atkūrimu susiję žmonės labai liūdi dėl didžio Lietuvos Sūnaus netekties bei reiškia nuoširdžiausią užuojautą žmonai Kristinai Brazauskienei, dukroms Audronei Usonienei ir Laimai Mertinienei bei jų šeimoms.


Atsisveikinti su Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku ir jį išlydėti susirinko minios žmonių
Prezidentą išlydėjo Garbės sargybos kuopa
Laidotuvių procesijoje dalyvavo Prezidento artimieji, bendražygiai, kolegos ir bičiuliai
Pagerbti Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską žmonės renkasi į jo amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse
 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai