EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į svetainės pradžią  
NAUJIENOS
Apie prof. Eugenijos Ulčinaitės parengtą knygą

2010-12-09

Prof. Eugenijos Ulčinaitės parengtos knygos „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“ viršelis
1579 m. sveikinimų rinkinio Steponui Batorui antraštinis puslapis
1648 m. sveikinimų rinkinio Vladislovui Vazai priedo „Kalbų varžybos“ antraštinis puslapis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ką tik išleido Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškosios kultūros ir raštijos tyrinėtojos, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Eugenijos Ulčinaitės knygą „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“. Knyga iškilmingai pristatyta gausiai susirinkusiai kultūrinei visuomenei Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje 2010 m. gruodžio 7 d. Knygos sutiktuvėse be jos parengėjos ir gausaus būrio vertėjų dalyvavo bei savo mintimis apie leidinį ir jame slypinčias svarbias kultūrines, poetines ir politines atodangas pasidalino prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dr. Darius Kuolys, dr. Živilė Nedzinskaitė bei leidinio rekadtorė ir leidybos koordinatorė Gintarė Petuchovaitė, kurios pastabas apie unikalų leidinį čia ir pristatome.


Gintarė Petuchovaitė

Poetinė kalbų pilifonija

Džiaugias žiedeliai, kad jump atėjo karaliai,
Saules išvydo, meto nelaukę pražydo.

„Kalbų varžybos“
sveikinimų Vladislovui Vazai rinkinyje
„Lukiškių pavasaris“, 1648 m.

Kas yra sveikinimai? Kodėl varžosi kalbos? Kas tie karaliai saulės? – Turbūt tokie klausimai kyla, išvydus estetišką, renesanso ornamentais puoštą knygos viršelį ir perskaičius cituojamą poetinį dvieilį. Suskumbu pasakyti ir šiuo trumpu raštu paaiškinti – kultūriniame Lietuvos horizonte pasirodė unikalus objektas –lotyniškojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūros paveldo bei kultūros istorijos tyrinėtojos, Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Eugenijos Ulčinaitės parengta knyga „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“.

Knyga supažindina su išskirtine raštijos forma, ypatingomis progomis parašytais tekstais, – sveikinimais, lotyniškai vadinamais gratulationes. Šis proginės literatūros žanras skirtas pagerbti į Vilnių atvykusiems valdovams Steponui Batorui, Zigmantui Vazai, Vladislovui Vazai bei vyskupui Kristupui Jonui Šembekui. Šios istorinės asmenybės, kaip tam tikri riboženkliai, brėžia chronologines tekstų sukūrimo ribas: XVI–XVIII amžiai. Svarbios istorinės asmenybės – keturios, todėl ir originalūs sveikinimų rinkiniai, vienokios ar kitokios apimties, – keturi (neskaitant tais pačiais metais išleisto antrojo sveikinimų rinkinio Zigmantui Vazai).

Šios knygos leidėjas taip pat neatsitiktinis. Valdovų ir didikų asmenybės, savaime suprantama, siejamos su dvaro kultūra, valdovo rūmais. Todėl netgi kaip tam tikrą pareigą prisiėmė ir šių sveikinimų rinkinių išleidimu pasirūpino Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Šio muziejaus funkcija bei vienas iš egzistavimo tikslų – istorinių bei kultūrinių vertybių saugojimas bei puoselėjimas, o šiuo konkrečiu atveju, supažindinimas su įvairiakalbe Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštija, deja, dar nepakankamai visuomenės įvertinta ir jos sąmonėje visuotinai kol kas nelaikoma lietuvio savastimi bei tapatybės dalimi. Valdovų rūmų muziejus kartu su prof. E. Ulčinaitės tekstų vertimais iš lotynų kalbos išleido ir originalių sveikinimų rinkinių kopijas – faksimiles. Jas gauti ir publikuoti pavyko, talkinant jau nuolatiniams bei ištikimiems partneriams Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai ir Vilniaus universiteto bibliotekai. Dar didesnės išliekamosios vertės knygai suteikia prof. E. Ulčinaitės gausiai iliustruotame įvade aptariama sveikinimų tradicija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Siekiant, kad šie publikuojami sveikinimų tekstai rastų savą funkcionavimo terpę bei įsirašytų į bendresnį, ne tik Lietuvos, bet ir Europos senosios literatūros istorijos kontekstą, pratarmė bei įvadas išversti ir į anglų, lenkų kalbas.

Žymių asmenų sveikinimo tradicija gyvavo per visą Abiejų Tautų Respublikos egzistavimo laikotarpį. Dažniausiai proginių veikalų autoriai būdavo Vilniaus akademijos studentai ir profesoriai. Dr. Daivos Narbutienės skaičiavimais, beveik pusė XVI–XVII amžių visų Lietuvos lotyniškų leidinių tematikos sudarė poezija, iškalba, menas. Taigi, galima numanyti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešajame gyvenime vyravo poetinis žodis ir estetinė mintis. Visus lotyniškus Renesanso ir Baroko epochų poezijos rinkinius būtų gana sudėtinga suskaičiuoti bei aptarti.

Tačiau į šią knygą būtent šie sveikinimų rinkiniai pateko neatsitiktinai. XVI–XVII amžiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyravo Latinitas – lotynų kalba ir lotyniškoji kultūra. Todėl šia tuometine tarptautine kalba parašyta didžioji dalis knygoje spausdinamų sveikinimų valdovams ir didikams. Pirmasis sveikinimų rinkinys dedikuotas Steponui Batorui, 1579 m. Vilniaus universiteto įkūrimo proga atvykusiam į Vilnių (Gratulationes Serenissimo ac Potentissimo Principi Stephano I, 1579). Jis buvo išspausdintas žymaus keliautojo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvėje Lietuvos sostinėje. Rinkinys svarbus tuo, kad yra ankstyviausia proginės lotyniškos poezijos knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, skelbiama ne visa, atrinkti tekstai, skirti teatralizuotam pasirodymui, deklamacijoms.

Kiti bibliotekų saugyklų lentynose bedūlėjantys poezijos rinkiniai, atgaivinti naujai būčiai, prasiveržia daugiabalsiškumu. Tai unikalus XVI–XVIII a. Lietuvos kultūros ir literatūros reiškinys. Kalbos čia tarsi atskiri veikėjai, visuotinio viešo gyvenimo teatro dalyviai, varžosi, kuri įspūdingiau pasveikins į sostinę atvykusį valdovą ar svarbų besilankantį didiką. Aišku, pagrindinis vaidmuo vis dar tenka sakytinėje bei rašytinėje kultūroje įsitvirtinusiai lotynų kalbai, labai nestebina Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotos senosios akademinės graikų bei hebrajų, taip pat rusėnų, bažnytinė slavų, lenkų, vokiečių kalbos, tačiau gana egzotiškos atrodo vartojamos sirų, latvių, vengrų, suomių, belgų, anglų, škotų, airių, italų, ispanų, čekų kalbos. Tai greičiausiai bus nemaža intriga ne tik filologui, bet ir kiekvienam kultūra besidominčiajam, o dar labiau turėtų suklusti lituanistai: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, daugiatautės valstybės centre, lygiavertiškai su kitomis senosiomis bei moderniosiomis kalbomis valdovai bei kiti svečiai buvo sveikinami ir lietuvių kalba.

1589 m. ypatingai puošniai ir prabangiai sutiktas į Vilnių atvykęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza Vilniaus universiteto studentų buvo pagerbtas sveikinimų rinkiniu „Sveikinimai šviesiausiajam ir galingiausiajam valdovui Zigmantui III [Vazai]“ (Gratulationes Serenissimo ac Potentissimo Principi Sigismundo III) bei priedu „Įvairios kalbos“. Šiame priede lietuvių kalba atlieka šauklio misiją, adresatai – du: lietuvių tauta kviečiama linksmintis („Pakvietimas Lietuvos giminės“), o valdovas – triumfuoti („Pakvietimas Viešpaties Karaliaus“). Prof. E. Ulčinaitė pabrėžia, kad tai vienas iš pirmųjų grožinės literatūros tekstų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir pirmasis lietuviškas hegzametras, o dar ir vienas iš pirmųjų hegzametrų nacionaline kalba Europos literatūroje.

Saulių poetiniai įvaizdžiai, spindintys barokine šviesa, pavartoti glaustame dvieilyje, išsprūsta nežinomam lietuviui poetui, išvydusiam valdovą Vladislovą Vazą kartu su žmona Liudvika Marija Gonzaga. Jie 1648 m. apsilankė jėzuitų priemiesčio dvare Lukiškėse ir buvo pasveikinti poezijos rinkiniu „Lukiškių pavasaris“ (Ver Lukiskanum). Minėtasis lietuviškas tekstas išspausdintas sveikinimų rinkinio priede „Kalbų varžybos“ (Certamen linguarum) tarp kitų 19 kalbų.

Pačiu ilgiausiu lietuvišku tekstu aukštinamas Vilnius, prisimenama Lietuvos praeitis, lietuvių kilmė iš romėnų. Šis anoniminis lietuvių poetas-istorikas sveikina į Vilnių 1729 m. atvykusį Varmijos vyskupą Kristupą Joną Šembeką ir savo žodžius įrašo į sveikinimų rinkinį „Kalbų visetas didžiajam Palemono žemės ir miesto svečiui <...> ponui Kristupui Jonui Slupovo grafui Šembekui“ (Universitas linguarum magno Palaemonii orbis et urbis hospiti ... Domino Christophoro Joanni Comiti in Slupow Szembek). Sveikinimų rinkinio pabaigoje pasakotojas ar numanomas rengėjas prasitaria, kad „Iš daugelio kūrinių, skubant išspausdintų, pateikiame tik šiuos kelis“. Tad į mūsų rankas pakliūna tik dalis valdovų ir didikų klausytų ar skaitytų poezijos tekstų, galime tik numanyti, kiek jų liko amžių pragaištyje.

Telieka pasidžiaugti, kad prof. E. Ulčinaitės parengta knyga suteikia galimybę kalbėti patiems seniesiems XVI–XVIII a. tekstams, ir kalbėti ne bet kaip, o darnios poetinės polifonijos būdu.

Knygos pristatymo vakaro akimirkos >>


 


Į viršų
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai