EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į svetainės pradžią  
NAUJIENOS
Kur palaidotas Vytautas Didysis?

2010-10-26

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas, XVII–XVIII a.
Vainikais papuoštas Vytauto monumentas Vilniaus katedroje, 1910 m. fotografija
Vytauto Didžiojo kapas ir paminklas Vilniaus katedroje

1. Apytikrė Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus vieta šiaurinės navos gale
2. Šv. Kryžiaus, arba Vytauto, altorius Katedros centre
3. Senoji valdovų, vėliau – Valavičių, koplyčia
4. XIX a. viduryje Vytauto atminimui sukurto monumento vieta
5. Naujoji valdovų, arba Šv. Kazimiero, koplyčia
6. Katedros zakristija

Ar jau rasti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikai, kokia jų likimo istorija, kur yra Vytauto Didžiojo tikroji kapavietė ir kaip atrodė Vytauto paminklas Vilniaus katedroje, ką liudija tyrimų duomenys – į šiuos ir kitus klausimus bus mėginama atsakyti 2010 m. spalio 27 d. 17 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose rengiamame kultūros vakare „Žaibas, perskrodęs Lietuvos tamsą ir įstrigęs joje“.

„Vytautas neabejotinai buvo palaidotas Vilniaus katedroje, nes pats savo testamente prašė jį laidoti prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus, esančio greta jo anksčiau mirusios žmonos Onos kapo. Vytauto kapavietės vietos, kaip ir jam skirto paminklo Vilniaus katedroje istorijos yra labai mįslingos ir painios. Vakaro dalyviai turėtų daug ką paaiškinti, nes ilgus metus vykdė katedroje tyrimus“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Šis kultūros vakaras, kuriame bus mėginama atsakyti į vieną sudėtingiausių Lietuvos istorijos klausimų – kur palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, vyks ne atsitiktinę dieną: spalio 27 d. sukanka lygiai 580 metų nuo šios iškilios asmenybės mirties Trakų pilyje. Istoriniuose šaltiniuose būta tam tikrų duomenų apie Vytauto kapavietę bei šio valdovo atminties įamžinimo Vilniaus katedroje formas ir jų kaitą iki XVII a. vidurio. Tačiau vėlesnės žinios apie tolesnį šio nekarūnuoto Lietuvos karaliaus palaikų likimą ir pagarbos jiems pavidalus itin skurdūs ir kontroversiški. XIX a. buvo atkurtos kai kurios Vytauto atminties įprasminimo šioje šventovėje formos, tačiau jo palaidojimo vieta taip ir liko nežinoma. Vytauto kapavietės mįslė vėl naujai iškilo 1931 m., kai po potvynio remontuojant katedrą, buvo rasti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro bei Žygimanto Augusto žmonų Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės palaikai bei ten palaidota XVII a. gyvenusio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos širdis.

Vytauto Didžiojo mirties metinėms skirtame kultūros vakare dalyvaus istorikai ir archeologai, ne vienerius metus tyrinėję Vytauto Didžiojo biografiją, epochą, katedros praeitį: habil. dr. Vytautas Urbanavičius, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, habil. dr. Ingė Lukšaitė, dr. Edmundas Rimša, prof. habil. dr. Mečislovas Jučas ir dr. V. Dolinskas. Vakaro metu po mokslinės diskusijos bus rodomas ir naujas V. Urbanavičiaus filmas „Vytauto Didžiojo kapavietės“ iš ciklo „Šventaragio slėnio mįslės“. Autorius ilgus metus tyrinėjo Vilniaus katedrą, vadovavo Valdovų rūmų tyrinėjimams.

Atkuriamuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyksiančiame renginyje kviečiami dalyvauti ne tik mokslo ir kultūros sričių atstovai, tačiau ir visi, besidomintys Lietuvos istorija ir iškiliausiomis jos asmenybėmis, kultūros paveldu. Tačiau norintieji praskleisti šios istorijos paslapties šydą, turi suskubti ir  iš anksto užsiregistruoti, nes dalyvių skaičius – ribotas.

„Esu įsitikinęs, kad šis renginys bus įdomus ir naudingas tiek mokslo, tiek plačiajai visuomenei. O galbūt visus nuves ir į tikrąją Vytauto Didžiojo kapo vietą“, – svarsto dr. V. Dolinskas.

Kultūros vakarą „Žaibas, perskrodęs Lietuvos tamsą ir įstrigęs joje“ organizuoja Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Lietuvos dailės muziejumi, Lietuvos istorijos institutu ir Pilių tyrimo centru „Lietuvos pilys“.



Vytauto kapas ir paminklas Vilniaus katedroje

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakų pilyje, sulaukęs apie 80 metų, bet taip ir nesugebėjęs sau ir savo valstybei išrūpinti karaliaus vainiko, galėjusio suteikti papildomas suverenumo garantijas Lietuvai. Gedulinga procesija Vytauto Didžiojo kūnas buvo atlydėtas į Vilnių ir palaidotas, kaip pats valdovas prašė testamente, Vilniaus katedroje, kurią Vytautas ištaigingai atstatė po 1419 m. gaisro ir kurioje rengėsi karūnuotis. Valdovo kapas įrengtas prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus, prie kurio jau anksčiau buvo palaidota Vytauto žmona Ona, mirusi 1418 m. Lietuvos metraščio (Bychovco kronikos) autorius patikslina Vytauto palaidojimo vietą Vilniaus katedroje, teigdamas, kad valdovas buvo palaidotas chore, kairėje pusėje, prie zakristijos durų. Vytauto kapas buvo pridengtas arba virš jo kabojo vėliava su raitelio atvaizdu. Tebediskutuojama, ar tai buvusi vėliava su bizantinio stiliaus Vytauto atvaizdu, ar heraldinė vėliava su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu – Vyčiu. Bet kuriuo atveju Lietuvos visuomenės sąmonėje įsitvirtinęs Vytauto karžygio įvaizdis ilgainiui susiejo mirusį valdovą su raiteliu Lietuvos valstybės herbe. Šis pirminis paminklas Vytautui prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus, matyt, buvo sunaikintas XVI a. pradžios gaisrų (galbūt 1530). Todėl Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca, matyt, sekdama savo vyro Žygimanto Senojo to paties meto iniciatyva pažymėti Žalgirio šimtmetį ir Vokiečių ordino galutinį pajungimą (1525) bei pastatyti naują, karinį triumfą atspindintį baldakimą virš Jogailos kapo Krokuvos katedroje, nutarė Vilniaus šventovėje analogiškai pagerbti kitą Žalgirio herojų ir Lietuvos valstybingumo simbolį – Vytautą Didįjį. Juolab, kad valdovė pabrėžė, jog Vytauto kapas Vilniaus katedroje yra apleistas ir netinkamai prižiūrėtas. Bonos Sforcos rūpesčiu apie 1530–1535 m. italų meistrų Bernardino Zanobio de Džanočio (Bernardino Zanobi de Gianotis) arba Džovanio Marija Moska Padovano (Giovanni Maria Mosca Padovano) buvo sukurtas marmurinis renesansinis paminklas Vytautui su valdovo atvaizdu, greičiausiai visafigūriu. Naujasis Vytauto paminklas, matyt, ne iš karto buvo sumontuotas, nes tebevyko Katedros remonto darbai. Todėl suprantama, kodėl Bonos Sforcos rūpesčiu sukurtą paminklą Vytautui tik 1573 m. pastatė tuometinis Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, pridėjęs ir epitafinę lentą, kurios tekstas XVII a. pradžioje buvo užfiksuotas Simono Starovolskio. Ar šis paminklas buvo pastatytas senojoje Vytauto palaidojimo vietoje, ar arti jos, ar kitur, nėra tiksliai žinoma. Naują renesansinį Vytauto paminklą Vilniaus katedroje sužalojo greičiausiai 1610 m. gaisras. 1628 m. Vilniaus katedros kapitula nutarė restauruoti apgadintą Katedros fundatoriaus Vytauto antkapį arba jo įrengtą altorių su išraižytu atvaizdu. Ar Vytauto paminklas tuo metu buvo restauruojamas, nežinoma. Bet kuriuo atveju, jis turėjo būti sunaikintas 1655–1661 m. Maskvos kariuomenės okupacijos metu, nes neabejotinai priminė Maskvos Rusijai jos buvusį grėsmingą varžovą. Po šio „tvano“ Vytauto antkapio Vilniaus katedroje nebeliko, nes 1697 m. Vilniaus kapitulos posėdyje teigta, kad Katedroje tuomet nebuvo tinkamai saugomas geradario Vytauto atminimas, o kapitula, nepaisydama išlaidų, turinti įrengti antkapį ar epitafiją. Esama hipotezės, kad apdaužytas Vytauto paminklas galėjo būti panaudotas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybai XVII a. pabaigoje. Trijų dalių Vytauto paminklas Vilniaus katedroje buvo atkurtas tik 1853–1862 m., tačiau prieš kelis metus vėl suardytas, atliekant Katedros remontą.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vietos klausimas toks pat sudėtingas, kaip ir jam skirto paminklo istorija. Nors valdovo palaikai amžinajam poilsiui pradžioje atgulė prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus, buvusio greičiausiai šiaurinės navos rytiniame gale arba netoliese, presbiterijoje, tačiau po 1530 m. galėjo būti pernešti į vadinamosios Senosios valdovų koplyčios, statytos Kazimiero Jogailaičio, kriptą, o 1573 m. vėl perkelti. Esama prielaidų, kad Vytautas galėjo būti palaidotas ir Katedros viduryje, ant presbiterijos ir didžiosios navos ribos, kur yra buvęs lektoriumas ir Vytauto funduotas Šv. Kryžiaus altorius, dažnai vadintas tiesiog Vytauto vardu. Prie jo turėjo būti palaidotas vyskupas Valerijonas Protasevičius, o XVII a. pradžioje po altoriumi esančioje kriptoje buvo sudėti ir 1931 m. rastų Lietuvos bei Lenkijos valdovų Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės – palaikai. 1931 m. sklido kalbos, kad Lenkijai priklausančiame Vilniuje kartu su kitų valdovų kapais galėjo būti surasti ir Vytauto palaikai. Iš esmės po XVII a. vidurio nebėra patikimų žinių apie Vytauto palaidojimo vietą. Tiesa, nelabai patikimas XVIII a. šaltinis pamini, kad 1734 m. per Vilnių žygiuojanti Rusijos kariuomenė įsiveržė į Katedrą ir sudaužė Vytauto epitafiją, o iš auksinės dėžutės išmetė valdovo širdį. Bet kuriuo atveju Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vietos mįslė lieka neįminta.

Vydas Dolinskas


 


Į viršų
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai