EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
PARODOS
Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos

Lietuvos tūkstantmečio programos tarptautinė paroda

Vavelio karališkosios pilies kiemas su galerijomis
Vavelio karališkosios pilies Pasiuntinių salė
Žygimanto Senojo portretas
Gobelenas su karaliaus inicialais SA ir skydą laikančiais satyrais
Žygimanto Augusto gobelenas su Lenkijos ir Lietuvos herbais bei Viktorijos figūra
Vavelio katedra
Koklis su jauno valdovo atvaizdu
Stalinis laikrodis
Stepono Batoro portretas
Husarų pusšarviai
Žygimanto Vazos karūnavimo portretas
Šv. Jonas Krikštytojas ir šv. Kazimieras

2009 m. liepos 5–spalio 4 d.
Taikomosios dailės muziejus, Arsenalo g. 3A, Vilnius

Parodą globoja:
Lietuvos Respublikos Prezidentas VALDAS ADAMKUS ir
Lenkijos Respublikos Prezidentas LECH KACZYŃSKI

Parodos organizatoriai:
Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai
Lietuvos dailės muziejus
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių parodai eksponatų paskolino:
Krokuvos Jogailos universiteto muziejus,
Varšuvos valstybinis archeologijos muziejus


KROKUVA IR VILNIUS

Jerzy T. Petrus
Krokuva ir Vilnius – tai dvi sostinės nepaprastos lenkų ir lietuvių valstybės, gražiai vadinamos Abiejų Tautų Respublika: Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Šie miestai vienas nuo kito atskirti ne vienu šimtu kilometrų, tačiau yra artimi. Prabėgę šimtmečiai juos susiejo įvairiais politiniais, religiniais ir kultūriniais saitais, tarsi sulydė į vieną nuostabų brangakmenį – nepaprastą vietą žemėlapyje. Vavelis yra legendomis apipinta klinčių kalva, kylanti upės, tekančios per Krokuvą, vingyje. Vilniuje jis turi savo atitikmenį. Vienur Vyslos, kitur Neries bangos skalauja į dangų kylančius piliakalnius.

Abiejų sostinių, kuriose neretai būdavo sprendžiamas šios Europos dalies likimas, istorija klostėsi skirtingai. Jogailaičių laikais ir Krokuva, ir Vilnius valstybėje traktuojami kaip lygiaverčiai. Tačiau miesto prie Vyslos padėtis pamažu ėmė keistis, nes XVII a. pradžioje karaliaus rezidencija ir sostinė perkeltos į Varšuvą. Vilnius kur kas mažiau negu Krokuva pateko į jos šešėlį. Krokuva jau niekad nebeatgavo ankstesnio statuso, o Vilnius, neilgam vadžias perleidęs Kaunui, vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine.

Šie miestai vienodai dalijosi bendros valstybės likimu, džiaugėsi jos laimėjimais ir kentė dėl nesėkmių. Abu patyrė didžiulę okupantų priespaudą – ją ypač skausmingai pajuto Vilnius.

Specialų miestų statusą lėmė tai, kad juose stovėjo valdovų rezidencijos, koncentravosi dvarai ir savo pareigas ėjo vyriausieji valstybės dignitoriai. Ne mažiau reikšminga tai, kad Krokuva ir Vilnius buvo ir vyskupijų sostinės. Juose, plačių vyskupijų centruose, įsikūrė vyskupų buveinės ir su jomis susiję pareigūnai. Abiejuose miestuose statomos katedros, skirtos tam pačiam valstybės globėjui – šv. Stanislovui. Jos buvo svarbūs religinio gyvenimo centrai – visam kraštui itin reikšmingi šventųjų (vyskupo Stanislovo prie Vyslos ir karalaičio Kazimiero Jogailaičio prie Neries) sanktuariumai. Taip pat šiuose miestuose formavosi kultūriniai papročiai, meninių užsakymų ir bažnytinių fundacijų iniciatyvos, susijusios visų pirma su monarchais, bet kartu ir su vyskupais bei didikais. Buvo sukurta didžių kūrinių, kurie tapo pavyzdžiu visai šaliai ir nubrėžė naujas valstybės meno kryptis. Tik vienoje srityje Krokuva ir Vavelis neturėjo konkurentų. Karališkojoje katedroje vykdavo svarbiausi valstybiniai ir religiniai renginiai – karūnavimo ceremonijos ir laidotuvės. Jos požemiuose amžinojo poilsio atgulė Abiejų Tautų Respublikos valdovai. Šis faktas buvo toks svarbus, kad XIX a. Krokuva ir Vavelio kalva tapo istorinių kelionių tikslu. Čia atvykdavo lenkų, lietuvių ir kitų tautų, gyvenusių Abiejų Tautų Respublikoje, okupantų suardytoje į dalis, atstovų.

Politiniai sprendimai, priimti po Pirmojo pasaulinio karo, o ypač tvarka, įsigaliojusi pagal Jaltos sutartį, pasirašytą po Antrojo pasaulinio karo, vieną nuo kitos atskyrė dvi senąsias Abiejų Tautų Respublikos sostines. Atrodė, kad tuomet iškilusios sienos į užmarštį nustums bendrą lenkų ir lietuvių ilgaamžės praeities paveldą. Laimė, taip nenutiko. Lenkija ir Lietuva tapo Europos Sąjungos narėmis ir, nors XIX ir XX a. abi valstybės išgyveno daug dramatiškų akimirkų, dabar jų, kaip ir anksčiau, neskiria siena. Lietuviams ypač svarbią dieną – švenčiant šalies vardo paminėjimo tūkstantmetį – Vilniuje atidarytoje parodoje pristatomos meninės vertybės iš Vavelio karališkosios pilies rinkinių. Ja siekiama priminti Abiejų Tautų Respublikos bendrystę.

Šios ekspozicijos idėja gimė Vilniuje. Iš pradžių manyta, kad paroda bus skirta atkurtų Valdovų rūmų atidarymo iškilmėms. Tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo sumanytojų ir organizatorių, to padaryti nepavyko. Šio Krokuvos ir Vilniaus projekto nebūtų pavykę įgyvendinti, jeigu ne dr. Vydo Dolinsko, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus, pastangos ir triūsas. Dėl Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio geranoriškumo Vavelio eksponatai bus pristatyti Vilniaus senajame arsenale – Lietuvos dailės muziejaus padalinyje.

Reikia pabrėžti – ir darau tai su dideliu malonumu, – kad ekspozicija yra jau kelerius metus trunkančio, be jokios abejonės, sėkmingo bendradarbiavimo bei Vavelio karališkosios pilies ir Vilniaus muziejų darbuotojų glaudžių asmeninių ryšių vaisius.

Tarp daugelio nuoširdžios padėkos vertų asmenų, kurie rūpinosi, kad būtų surengta paroda, be dr. Vydo Dolinsko, norėčiau paminėti habil. dr. Kazimežą Kučmaną (Kazimierz Kuczman), taip pat kuratorius Dorotą Gabrys (Dorota Gabryś) ir Marijų Uzorką.

Labai viliamės, kad Vilniuje rodoma Vavelio paroda sužadins didesnį Lietuvos žmonių domėjimąsi Krokuvos brangakmeniu. Norėtume tikėti, kad jie dažniau ir gausiau lankysis Krokuvoje ir Vavelyje. Juk labai svarbu pažinti ir suvokti bendrą kultūrinį bei politinį paveldą. Tegul šis pažinimas pasitarnauja abiejų tautų ateičiai.

Jerzy T. Petrus, Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas


Nuo Jogailos laikų iki pirmojo Žygimanto Vazos valdymo laikotarpio ryšiai tarp Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidencijos Vavelyje ir jų buveinės Vilniuje buvo nuolatiniai. Jie nenutrūko ir po 1611 m., kai karalius su savo dvaru visam laikui persikraustė į Varšuvą. Krokuvoje ant Vavelio kalvos, kylančios šalia Vyslos, didingoje gotikinėje katedroje, ir toliau būdavo karūnuojami (išskyrus Stanislovą Augustą Poniatovskį) ir laidojami karaliai, jų žmonos ir karališkųjų šeimų nariai, o renesansiniuose rūmuose švenčiamos vestuvės ir rengiamos gedulingos iškilmės. Ilgai ryšiai buvo nutrūkę, bet dabar, kai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje kyla iš griuvėsių, Vavelis „svečiuojasi“ Lietuvos sostinėje, kad būtų šio reikšmingo įvykio liudininkas.

1795 m., žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Vavelio pilis prarado savo karališkąjį statusą. Ją trumpam buvo okupavę prūsai, kurie apiplėšė ir sunaikino Karūnos iždinės turtus, po jų pilį ėmė administruoti austrų kariuomenė (su pertrauka 1815–1846 m.). Karališkieji rūmai buvo paversti karo ligonine. Tik 1905 m. pastatą atgavo autonominės Galicijos lenkų valdžios institucijos, ir iškart imtasi jį atnaujinti, o po 1918 m., jau nepriklausomos Lenkijos laikais, – įrengti istorinių interjerų muziejų. Iki Antrojo pasaulinio karo Vavelio pilis buvo ir valstybės vadovo, Lenkijos Respublikos prezidento, reprezentacinė rezidencija. XX a. 3 dešimtmetyje iš Rusijos į rūmus sugrąžinti Žygimanto Augusto gobelenai, renesansinės drožtos žmonių galvos, puošusios Pasiuntinių salės lubas, taip pat iš Ermitažo buvo išpirktas karūnacijos kalavijas (Szczerbiec). Antrojo pasaulinio karo metu pilį užėmė vokiečiai ir įrengė generalinio gubernatoriaus Hanso Franko buveinę. Po karo pilis vėl tapo muziejumi. Dabar Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių – eksponatai pateikiami penkiose nuolatinėse ekspozicijose: Karališkųjų reprezentacinių menių, Karūnos iždinės, Ginklinės, Rytų meno ir ekspozicijoje „Dingęs Vavelis“. Dalis Vavelio karališkosios pilies kolekcijos eksponuojama Peskovos Skalos pilyje ir Stryšuvo dvare, Vavelio karališkosios pilies padaliniuose.

Parodą Vilniuje organizavo Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai kartu su Lietuvos dailės muziejumi ir Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais. Eksponatai, neįskaitant retų išimčių, yra iš Vavelio rinkinių. Jie suskirstyti į keturis skyrius. Pirmajame, kurio pavadinimas – „Jogailaičių Vavelis“, pateikiami objektai, susiję su Jogailaičių, ypač su Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto, meninės kūrybos veikla. Karališkoji pilis, kurią pradėjo statyti karalius Aleksandras Jogailaitis apie 1504 m., o tęsė ir užbaigė Žygimantas Senasis po 1540 m., čia pristatyta pasitelkiant tiek originalius interjero dekoro fragmentus (akmens dirbiniai, kokliai, lubų rozetės, gobelenai), tiek kopijas (Pasiuntinių salės drožtos žmonių galvos). Vertingiausi šios grupės objektai – penki gobelenai su Lenkijos ir Lietuvos herbais iš puikios, iki šiandien geriausiai išsaugotos gobelenų kolekcijos, po 1550 m. išaustos Briuselyje karaliui Žygimantui Augustui. Kita šios grupės objektų dalis nurodo Jogailaičių ryšį su Vavelio katedra. Tai karalių – nuo Jogailos iki Žygimanto Augusto – antkapių iš Vavelio karūnacinės katedros gipsiniai liejiniai, XIX a. bronzinės valdovų antkapių formos skrynelės, Žygimantų koplyčios sienų bareljefinio dekoro daugiausia gipsiniai liejiniai (dalis XIX a.). Šis paskutinių Jogailaičių mauzoliejus, kurį Žygimantui Senajam prie katedros 1518–1533 m. pastatė garsus italų menininkas Baltramiejus Berečis (Bartolomeo Berrecci), yra laikomas gražiausiu renesanso architektūros kūriniu į šiaurę nuo Alpių.

Antrajame skyriuje, kuris vadinasi „Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai“, pristatomi daugiausia Lenkijos karalių, kartu ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai – nuo Žygimanto Senojo iki Stanislovo Augusto Poniatovskio, taip pat jų žmonų ir vaikų. Tai ant drobės tapyti portretai ir medaliai – tiek originalai, tiek vėliau padarytos jų kopijos. Šv. Kazimiero, karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnaus, portretas yra imaginacinis. Jis pavaizduotas su šv. Jonu Krikštytoju XVIII a. 1 pusės religinio turinio paveiksle. Šį parodos skyrių pradeda eksponatas, atliekantis edukacinę funkciją – karūnacijos kalavijo, kuris Vavelio katedroje buvo naudojamas vainikuojant valdovus, kopija. Čia parodyta ir kopija skeptro, kurį Krokuvos akademijai, seniausiai Lenkijos mokslo įstaigai (ją 1364 m. įsteigė Kazimieras Didysis, vėliau atkūrė Jogaila, todėl jo garbei ji buvo pavadinta Jogailos universitetu), padovanojo kardinolas Frederikas Jogailaitis.

Vavelio pilies rinkiniuose yra viena turtingiausių Lenkijoje lenkų ir lietuvių didikų portretų kolekcija. Trečiajame parodos skyriuje, kuris vadinasi „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai“, pateikiami kai kurių garsių lietuvių giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų – atvaizdai. Daugiausia yra Sapiegų portretų, keli jų priklauso giminės galerijai, įkurtai XVIII a. pradžioje Kodenyje, XIX a. perkeltai į Krasičino pilį, o prieš keletą metų deponuotai Vavelyje.

Paskutinis, ketvirtasis, parodos skyrius vadinasi „Abiejų Tautų Respublikos bajorų kultūra“. Lenkų, lietuvių ir rusėnų politinė sandrauga leido bajorų sluoksnyje plėtotis bendrai ideologijai, susijusiai su sarmatizmu, formuotis panašiam gyvenimo būdui, meninei ir materialinei kultūrai. Vilniaus laikrodžiai, kilimai arba kontušinės juostos garsėjo visoje Abiejų Tautų Respublikoje, husarai buvo vienodai ginkluoti ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Lenkų ir lietuvių didikai šalies ir užsienio dirbtuvėse užsakydavo panašių meno dirbinių ir puošmenų bažnyčioms. Vakarinei ir šiaurinei Abiejų Tautų Respublikos dalims būdingas kultūrinis meninis reiškinys, neturintis atitikmenų kitose Europos šalyse. Tai karstų portretai ir skardinės lentelės. Šis reiškinys atsirado dėl Baroko laikotarpiu stipriai išplėtotų laidojimo apeigų.

Kazimierz Kuczman, parodos kuratorius


Parodos koncepcija ir scenarijus:
Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman

Ekspozicijos planas – Romualdas Budrys

Parodos kuratoriai:
Kazimierz Kuczman, Dorota Gabryś, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka

Parodos konsultantas – Edmundas Rimša

Parodos koordinatoriai:
Vytautas Balčiūnas, Marcin Biernat

Restauracinė priežiūra:
Ewa Wiłkojć, Jūratė Senvaitienė

Restauracinis eksponatų parengimas:
Maciej Baran, Joanna Bella, Ewa Wiłkojć, Oliwia Buchwald-Zięcina, Jan Kietliński, Urszula Mróz, Beata Nowak, Małgorzata Stachurska-Barańska, Jadwiga Wyszkowska-Baścik

Parodos katalogo sudarymas:
Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka

Katalogo redagavimas:
Laima Kunickytė, Gintarė Petuchovaitė, Beata Piasecka, Ramūnas Kondratas

Vertimas į lietuvių kalbą:
Irena Aleksaitė, Vydas Dolinskas

Vertimas į lenkų kalbą – Beata Piasecka

Vertimas į anglų kalbą:
Irena French, David French, Ramūnas Kondratas

Katalogo dizainas ir maketas – Giedrė Ringelevičienė (dizaino studija „Savas takas“ ir Ko, Didžioji g. 4, Vilnius)

Fotografai:
Stanisław Michta, Dariusz Błażewski, Łukasz Schuster, Dominik Synowiec, Adam Wierzba, Kazimierz Fałatowski

Katalogo tekstų autoriai:
Romualdas Budrys, Krzysztof J. Czyżewski, Vydas Dolinskas, Marcin Fabiański, Dorota Gabryś,
Kazimierz Kuczman, Beata Kwiatkowska-Kopka, Stanisława Link-Lenczowska, Dariusz Nowacki,
Magdalena Ozga, Anna Petrus, Jerzy T. Petrus, Anna Piskorz, Magdalena Piwocka, Idalia Rusnaczyk CSS


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai