EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome Paieška
Į  skyriaus  pradžią   Į svetainės pradžią  
PARODOS
„Sugrąžinta praeitis“

Antkaklė, XIII–XIV a.
Akmenų grindinys Obelių ežere
Vytautas Urbanavičius fiksuoja Žemutinės pilies tyrimus
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas plokštinis koklis,
XV a.

Žymaus Lietuvos archeologo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus darbų parodoje Sugrąžinta praeitis eksponuojami per 50 metų jo tyrinėti paminklai. Iš viso joje pristatoma daugiau kaip 1 500 eksponatų. Paroda susideda iš dviejų dalių. Pirmąją sudaro Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių eksponatai. Tai radiniai, kuriuos V. Urbanavičius aptiko 1957–1987 m. tyrinėdamas kapinynus. Čia pristatyti 62 kapų įkapių kompleksai (daugiau kaip 470 eksponatų) ir per 400 radinių iš Obelių ežero (Ukmergės r.). Antrąją dalį sudaro 2004 m. atidarytos ir nuolat atnaujinamos parodos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai eksponatai. Tai Pilių tyrimo centro Lietuvos pilys sukaupta ir šiuo metu Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams perduodama medžiaga. Pilių tyrimo centrui Lietuvos pilys ir Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kompleksiniams tyrimams 1988–2001 m. vadovavo V. Urbanavičius.

Ankstyviausias pirmosios dalies radinys – tiesiogiai su akmens amžiumi susiję mamuto griaučiai. Dalis jų rasta 1957 m. Vilniuje esančioje Smėlio gatvėje (šiuo metu saugoma Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje).

Parodoje pristatomi ir ankstyvieji I tūkstantmečio nedegintų mirusiųjų kapai iš Jonelaičių, Obelių, Seredžiaus, Graužių, Jakštaičių-Meškių bei I tūkstantmečio antros pusės–II tūkstantmečio pradžios degintiniai kapai iš Seredžiaus, Obelių, Ruseinių, Piktagalio, Graužių.

XIV–XVII a. – tai sinkretizmo laikotarpis, kuriam būdinga laidojimo papročių kaita Lietuvoje įvedus krikščionybę, kai pradėta intensyviai statyti bažnyčias bei koplyčias. Prie jų buvo įrengiamos kapinės, o turtingesnieji laidoti ir maldos namų požemiuose. Mirusieji buvo laidojami išpuošti, kartu vis dar pagal seną paprotį su papildomomis įkapėmis pomirtiniam gyvenimui. Parodoje šį laikotarpį reprezentuoja Obelių, Diktarų, Jakštaičių, Šlapgirio senkapių radiniai.

Lietuvos krikšto laikus pasiekia II tūkstantmečio pradžioje Vidurio Lietuvoje paplitęs paprotys sudegintą raitelį laidoti kartu su nesudegintu žirgu. Sudeginto raitelio palaikai drauge su laužo likučiais būdavo supilami virš nesudeginto žirgo. Ryškiausiai šį paprotį parodoje atskleidžia Ruseinių, Graužių bei Obelių senkapiai. Obeliuose sudeginti mirusieji buvo laidojami ne tik žemėje, bet ir vandenyje. Obelių ežere rastos sudegintų mirusiųjų kapų liekanos leido naujai pažvelgti į laidojimo papročių kaitą Lietuvoje per 1000 metų – nuo IV iki XIV amžiaus. Tai unikalus objektas visų Lietuvos archeologinių paminklų kontekste. Mirusieji čia laidoti skirtingais būdais beveik tūkstantį metų.

Mirusiųjų pagerbimo ir kitokios su senaisiais tikėjimais susijusios apeigos baltų kraštuose būdavo atliekamos šventvietėse, kurių reliktais laikomi mitologiniai akmenys ir alkos. Keliasdešimt tokių objektų tyrė ir V. Urbanavičius.

Atskirą archeologo tyrimų ir parodos temą sudaro žymių žmonių kapų paieškos ir tyrimai: Estijos prezidento Konstantino Petso (Konstantin Päts), Latvijos prezidento Karlio Ulmanio (Kārlis Ulmanis), lietuvių tautosakininkų brolių Antano ir Jono Juškų. Šią temą pratęsia pokario metais žuvusių bei nužudytų partizanų ir rezistentų kapai. Vien Tuskulėnų parke Vilniuje atkastos ir ištirtos 724 tokios laidojimo vietos. Dalis nužudytųjų identifikuoti. Tarp jų – Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, kuriam yra pradėtas kanonizacijos procesas.

Parodą papildo skulptūrinių portretų, V. Urbanavičiaus atkurtų pagal įvairių epochų kapuose rastas kaukoles, pradedant akmens amžiumi, baigiant XVIII a., kolekcija. Tai dokumentiniai portretai, kuriuose atsispindi pagrindiniai veido bruožai, atkurti laikantis anatomijos dėsnių ir galintys būti naudinga medžiaga profesionaliems skulptoriams kuriant meninius portretus. Skulptorius Stanislovas Kuzma, pasinaudojęs pagal kaukolę atkurtu Barboros Radvilaitės atvaizdu, sukūrė meninį šios valdovės portretą. Parodoje eksponuojami Kristijono Donelaičio, amtmono Teofilio Ruigio portretai.

Ypatingą nuotaiką parodoje formuoja ir V. Urbanavičiaus sukurti filmai Oi, ratu, ratu, Tėvai ir protėviai, Obelių ežero paslaptis, Šventaragio slėnio mįslės, Karalienės portretas ir kt.



Vytautas Urbanavičius

Vytautas Urbanavičius – Lietuvos archeologas ir antropologas – gimė 1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunėje (Jurbarko r.). 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, nuo 1957 m. dirbo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus). 1963–1967 m. su pertraukomis mokėsi Maskvos Etnografijos instituto Plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje pas prof. Michailą Gerasimovą. Čia jis įvaldė dokumentinio portreto atkūrimo pagal kaukolę metodiką, parengė daktaro (kandidatinę) disertaciją Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra. Ją apgynė 1967 m. Vilniuje. Nuo 1967 m. pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. 1993 m. už darbą Lietuvos pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a. jam suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis.

1966 m. V. Urbanavičius pradėjo savarankiškai tyrinėti Lietuvos kapinynus. Tai ilgalaikės lietuvių protėvių laidojimo vietos, kuriose buvo laidojama dažnai nuo ankstyviausių laikų po Kristaus (Jonelaičiai, Seredžius, Graužiai, Obeliai) iki vėlyvųjų Viduramžių (Diktarai, Skrebinai, Ruseiniai, Šlapgiris, Jakštaičiai). Didžiausias ir ryškiausias iš jų – Obelių ežero laidojimo apeigų kompleksas. Be žmonių kapų, tyrinėtos ir žirgų laidojimo vietos (Ruseiniai, Graužiai, Obeliai). Archeologas ištyrė ne vieną ikikrikščioniškų laikų šventvietę (Mosėdžio, Kunigiškių ir kt.). Tyrė ir krikščionių bažnyčių (katalikų prie Kavarsko, Gėluvos evangelikų reformatų, Tolminkiemio evangelikų liuteronų, kur rasti Kristijono Donelaičio palaikai) liekanas.

1984–1989 m. V. Urbanavičius dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius. Nuo 1988 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos tyrimams. Jo rūpesčiu Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo suburtas kompetentingų specialistų kolektyvas – Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys – didelės apimties kompleksiniams tyrimams atlikti, sukurta tinkama techninė bazė, parengtos prielaidos Valdovų rūmams atkurti. Iš viso archeologas yra tyręs arba dalyvavęs tiriant daugiau kaip 100 archeologijos objektų.

V. Urbanavičius pirmasis pokario Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą. Jis – vienas iš iniciatorių, siekusių, kad Vilniaus universiteto Medicinos fakultete būtų kaupiama, saugoma ir tiriama visa iškastinė kaulinė medžiaga. Pagal M. Gerasimovo metodą V. Urbanavičius atkūrė per 200 grafinių ir daugiau kaip 30 skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų bei istorinių asmenybių portretų (Barboros Radvilaitės, K. Donelaičio, Teofilio Ruigio ir kt.). 1989–1990 m. dalyvavo Estijos prezidento Konstantino Petso (Konstantin Päts) palaikų paieškų ir grąžinimo į tėvynę ekspedicijoje. Už šį darbą 2005 m. apdovanotas Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu. 1993 m. dalyvavo tautosakininkų brolių Antano ir Jono Juškų palaikų identifikavimo ir perkėlimo iš Kazanės į Lietuvą bei Latvijos prezidento Karlio Ulmanio (Kārlis Ulmanis) kapo paieškų Turkmėnijoje ekspedicijose, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje. 1994–1996 m. V. Urbanavičius vadovavo Vilniaus Tuskulėnų parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimams, kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi identifikuoti aukas.

1966 m. V. Urbanavičius susidomėjo kinu. Filmavo archeologinius paminklus, fiksavo mokslinių ekspedicijų metu atliekamų tyrimų eigą, kūrė dokumentines istorines apybraižas. Dalis jo sukurtų filmų buvo rodyta per Lietuvos nacionalinę televiziją, įvairiuose mokslo bei kultūros renginiuose. Susiejus archeologines ir antropologines žinias bei domėjimąsi kinu, gimė mokslo populiarinimo kino žurnalas Atkasta praeitis.

V. Urbanavičius daug metų buvo Kraštotyros draugijos visuomeninės paminklų apsaugos komisijos pirmininkas, kelių mokslinių tarybų narys. Jis yra parengęs ir išleidęs kelias monografijas, apie 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Vienas iš paskutinių V. Urbanavičiaus darbų – šiais metais pasirodžiusi jo parengta ir sudaryta knyga Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje. 1994 m. už nuopelnus archeologas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.


 

Į viršų
Į skyriaus pradžią
Į svetainės pradžią
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai