EN  /   DE  /   FR  /   IT   /   PL  /   RU 
Kontaktai Svetainės struktūra Pritaikyta neįgaliems Klausiate‑atsakome
Į svetainės pradžią  
RINKINIAI, RINKMENOS
Eksponatų duomenų bazė


Paieška
Pavadinimas:  
Pobūdis: Šalis:
Laikotarpis: Įsigijimo data:



VR-7
Jacopo Negretti (apie 1544–1628; Palma il Giovane)
paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“
Italija
XVI a. pab. – XVII a. pr. (apie 1600 m.)
Drobė, aliejus
85 x 79 cm
Įsigyta 2005 m. Italijoje Valdovų rūmų paramos fondo atkurtų Valdovų rūmų interjerų ekspozicijai. Teisę skelbti įsigijimo kainą turi Valdovų rūmų paramos fondas.
Paveikslas kelis kartus restauruotas XIX–XX a., pertapytas, stipriai sunykęs, todėl 2006–2007 m. restauruojamas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre.

Paveikslo „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ autorius Jacopo Negretti (Nigretti), dažniausiai vadinamas Palma il Giovane (1544?–1628), yra vienas žymiausių ir ryškiausių XVI–XVII a. sandūros – vėlyvojo Renesanso, arba manierizmo, ir ankstyvojo baroko – Venecijos mokyklos atstovų, kurio kūryboje dominavo biblinės bei istorinės temos. Savo pravardę „jaunesnysis“ jis gavo dėl to, kad jo prosenelis, taip pat Jacopo Negretti (apie 1480–1528), taip pat buvo garsus italų Renesanso dailininkas ir vadintas „Palma il Vecchio“ („vyresnysis“). Tad, Palma il Giovane priklauso Bergamo regiono menininkų giminei, o pirmųjų kūrybinių paslapčių, G. Gombosi teigimu, mokėsi pas savo tėvą Antonio Negretti. Kaip dailininkas Palma il Giovane susiformavo pirmiausia XVI a. antrosios pusės garsiųjų Venecijos dailininkų Tiziano Vecellio (1477–1576) bei Jacopo Tintoretto (1518–1594) aplinkoje ir įtakoje. S. J. Freedberg pabrėžia, jog ir kitų garsių to meto Adrijos karalienės menininkų – Paolo Veronese (1528-1588) bei Jacopo Bassano (apie 1517-1592) – kūrybos bruožai jam nebuvo svetimi. Sekdamas visų šių didžiųjų tapytojų suformuota Venecijos mokyklos tradicija, Palma il Giovane didelį dėmesį skyrė šviesos ir tamsos dermei, dramatizmo akcentavimui. Valdovų rūmams įsigytas paveikslas taip pat ryškiai atspindi minėtus bendrus mokyklos bei individualius dailininko kūrybos bruožus. Palma il Giovane talentas gana anksti buvo pastebėtas. Vos dvidešimties sulaukęs jis nuo 1564 m. dirbo aukštus reikalavimus menininkams kėlusiam Urbino kunigaikščiui Guidobaldo II (1538-1574), kuris Palma il Giovane jau 1567 m. išsiuntė studijoms į Romą. Amžinajame mieste jis išbuvo apie 6 metus. Tai paaiškina ir Romos bei Toskanos manierizmo tradicijų bei stilistinių eksperimentų, ypač Michelangelo Buonarotti (1475-1564) meninių sprendimų jo kūryboje ryškius atspindžius, kurie vis dėlto nesugebėjo užgožti stiprios Venecijos mokyklos įtakos. Grįžusio į Veneciją dailininko vėlesnėje kūryboje tyrinėtojai įžvelgia ir manieristinio piešinio bruožų, ir Tintoretto paveikslams būdingo spalvingumo. Tokia dviejų krypčių tapybos manieros dermė, iš esmės suformuota Palma il Giovane pastangomis, bus būdinga Venecijos mokyklos atstovams iki pat XVII a. pabaigos. Šiuo požiūriu Palma il Giovane yra ryškus ir tipingas savo meto Venecijos mokyklos atstovas, kartais patetiškai vadinamas dar ir paskutiniuoju Venecijos Renesanso tapytoju. Venecijoje dailininkas, tapęs Tiziano dirbtuvių nariu, iškart gavo daug visuomeninių ir privačių užsakymų. Vienas didžiausių ano meto jo darbų – tai apie 1575 m. sukurtas S. Giacomo dell‘Orio bažnyčios zakristijos dekoras. Kitais metais, mirus Tiziano, jam teko užbaigti didžiojo dailininko pradėtą paskutinįjį paveikslą, beje – „Kristaus apraudojimas“, kuris ir šiandien saugomas Venecijos Accademia galerijoje. Po 1577 m. Dožų rūmų gaisro Palma il Giovane nutapė iki šiol savo vietose išlikusius paveikslus šių rūmų svarbiausioms reprezentacinėms menėms. Šiandien Dožų rūmuose saugomi Palma ir Giovane 22 paveikslai. Dešimt metų (1583-1592) jis dirbo kryžiuočių vienuoliams – dekoravo jų koplyčios (L‘Oratorio dei Crociferi) lubas ir sienas vienuolyno istorijos bei religinės tematikos paveikslais, kartu su J. Tintoretto rengė S. Marco bazilikos šv. Zuzanos istorijos mozaikų kartonus, tapė altorinius ir kitus paveikslui daugeliui Venecijos svarbiausių bažnyčių. Be tapybos ant drobės aliejiniais dažais dailininkas pasižymėjo ir kaip freskų autorius bei raižytojas. Po Tiziano, Veronese, Bassano ir Tintoretto mirties XVI a. paskutiniajame dešimtmetyje Palma il Giovane tapo populiariausiu bei įtakingiausiu Venecijos dailininku, tęsusiu savo genealių pirmtakų tradicijas. XVII a. pradžioje Palma il Giovane taip pat pagarsėjo kaip mitologinės tematikos darbų, skirtų siauram intelektualų sluoksniui, kūrėjas. Būtent šiuo menininko kūrybinio apogėjaus metu Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza įsigijo jo kūrinių savo kolekcijai. Išskirtinį dailininko statusą Venecijos mieste liudija jo palaidojimo vieta garsiojoje San Giovanni e Paolo bazilikoje, kur jam paminklą sukūrė vienas garsiausių to meto architektų Vincenzo Scamozzi. Palma il Giovane paveikslai šiandien yra saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose.
Prof. M. Marini nuomone, įsigytas paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ greičiausiai yra didesnio paveikslo modelis, savo ruožtu sukurtas pagal Palma il Giovane priskiriamą iš esmės visiškai identišką akvarelinį eskizą. Išliko trys Palma il Giovane paveikslai, sukurti panašia tematika ir pagal panašią ikonografinę schemą, Venecijos Accademia galerijoje (užbaigtas Tiziano kūrinys), Belluno katedroje ir Bavarijos valstybės paveikslų rinkiniuose Miunchene. Jų ikonografija ir sukūrimo laikas gali pateikti orientacinę informaciją ir apie Valdovų rūmams įsigytą paveikslą, kuris tokiu atveju datuotinas apie 1600 m. Kompozicijos, bet ne spalvinio sprendimo panašumas šį paveikslą taip pat sieja su Reggio Emilia katedros drobe „Kristaus apraudojimas“ bei to miesto muziejuje saugomu paveikslo eskizu. Tačiau nei su vienu iš čia išvardintų Palma il Giovane darbų įsigytasis Valdovų rūmams kompozicijos, technikos ir stilistikos prasme nėra susijęs in toto. Todėl, prof. M. Marini nuomone, šis paveikslas galbūt galėtų būti siejamas su neišlikusiu Candianos Šv. Mykolo benediktinų vienuolyno (Paduva) bažnyčios altoriui nutapytu paveikslu „Miręs Kristus su verkiančiomis švč. M. Marija ir šv. Marija Magdalena“, kuris yra minimas 1648 m. dokumente kaip vertingas Palma il Giovane kūrinys. Valdovų rūmams įsigytas paveikslas galėtų būti minėto vienuolyno neišlikusio altorinio paveikslo bandomasis „portatyvinis“ modelis, kurį dailininkas pradžioje galėjo pristatyti užsakovui. Apskritai, Kristaus kančios ciklo siužetai, pagal seką artimi Valdovų rūmams įsigytame paveiksle vaizduojamai scenai, – Ėmimas nuo kryžiaus, Guldymas į kapą ir t. t. – buvo gana dažni Palma il Giovane kūryboje.

Iš rašytinių šaltinių žinoma, jog Palma il Giovane paveikslų būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos (1587–1632) tapybos rinkinyje, kuris buvo sukauptas nupirkus paveikslų Romoje, Florencijoje, Venecijoje, Neapolyje, Antverpene, taip pat gavus didelę Mantujos kunigaikščio dovaną. Minima, jog Žygimanto Vazos agentas Venecijoje iš paties Palma il Giovane yra pirkęs šio dailininko paveikslą „Švč. M. Marija su šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Stanislovu“, kurio likimas nėra žinomas. Šio dailininko kūriniai išvardijami ir 1673 m. Paryžiuje įvykusio aukciono dokumentuose, kai po Žygimanto Vazos sūnaus Jono Kazimiero, atsisakiusio Lietuvos ir Lenkijos valdovo sosto ir paskutiniuosius gyvenimo metus praleidusio Prancūzijoje, mirties buvo parduodama Vazų dinastijos meno kūrinių kolekcija, Jono Kazimiero Vazos išsigabenta į Prancūziją. Mecenatinėmis iniciatyvomis pasižymėjusių, gerą išsilavinimą ir puikią estetinę pajautą turėjusių bei aukštus reikalavimus kūrėjams kėlusių Vazų dinastijos atstovų XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje sukauptame įspūdingame paveikslų rinkinyje be Palma il Giovane drobių taip pat buvo tokių garsių italų, vokiečių, austrų, flamandų dailininkų kaip Tommaso Dolabella, Guido Reni, Pietro Beretini da Cortona, Jan Brueghel, Peter Paul Rubens, Anthonio van Duck, Jacob Jordaens, Rembrandt van Rijn, Lucas Cranach, Joseph Heintz, Bartholomäus Strobel, Bartholomäus Spranger ir kt. kūriniai. Šių ir kitų dailininkų paveikslai puošė Vazų dinastijos rezidencinių rūmų Krokuvoje, Varšuvoje ir Vilniuje interjerus. Vazos, kaip ir kiti Europos valdovai, keliaudami dažnai vežiojosi savo meno rinkinius, baldus iš vienos rezidencijos į kitą. Tuo būdu XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje minėtų dailininkų darbai neabejotinai ne kartą yra puošę ir Vilniaus rūmų sienas. Vazų dinastijos valdovų, kurie XVII a. pradžioje ankstyvojo baroko stiliumi perstatė Valdovų rūmus Vilniuje ir čia dažnai rezidavo, paveikslų kolekcija buvo pradėta skaidyti jau XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija metu. Per 200 paveikslų kaip karo grobis buvo išgabenta į Švediją, o 1673 m. Paryžiaus aukciono kataloge minima dar 150 parduotų paveikslų. Daugumos jų likimas nėra žinomas, jie neidentifikuoti. Vos keli žinomi Vazų kolekcijos kūriniai šiandien saugomi Krokuvos Vavelio ir Varšuvos karališkose pilyse (Lenkija), taip pat garsiojoje Drezdeno paveikslų galerijoje, Bavarijos valstybės paveikslų rinkiniuose (Vokietija). Religinis kūrinio siužetas – pasaulio Atpirkėjo kančios tema – taip pat buvo vienas įsigijimo argumentų. Žygimantas Vaza, savo motinos Kotrynos Jogailaitės rūpesčiu auklėtas jėzuitų, buvo itin uolus katalikas, giliai suvokęs Kristaus kančios slėpinį, jo prasmę ir reikšmę žmonijos Išganymo istorijoje, skatinęs pagarbą Dievo Motinai ir jos kulto plėtrą. Valdovų rūmų interjerams Italijoje įsigytas garsaus italų dailininko Palma il Giovane, kurio kūrinių neabejotinai būta Vazų dinastijos atstovų meno rinkiniuose, paveikslas „Kristaus apraudojimas nuėmus nuo kryžiaus“ bus eksponuojamas atkuriamų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų antrojo aukšto privačių valdovų apartamentų ankstyvojo baroko salėje (02-2.09).
Paveikslas restauruojamas ir bus įrėmintas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistų.



 

Į viršų
Į svetainės pradžią
© Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai